2014 m. liepos 11 d., penktadienis

55. Pabaiga #2

Viskas, ko tau reikia, yra...
PABAIGA

Kas juokingiausia, kad įrašas pavadinimu „Pabaiga“ jau buvo. Prieš metus, apie išleistuves.

Oficialiai pranešu, kad dabar pabaiga for real. Viskas. Paskutinis įrašas su visais taškais ant i.

Tinklaraštį rašyti norėjau visada, tačiau niekada nepavykdavo palaikyti tempo ir per daug priklausydavau nuo įkvėpimo. Kai pradėjau rašyti „Viskas, ko tau reikia...“ turėjau aiškią viziją - kadangi esu super asociali ir su žmonėmis dažnai negaliu bendrauti visiškai atvirai akis į akį, tai va, pasitelksiu savo iškalbą, žodžių bagažą ir išsiliesiu. Iš tikrųjų, kai kas žino, kai kas ne, kad įrašai daugeliu atveju buvo skirti tik vienam žmogui, pavadinkim jį poetiškai ir paslaptingai - Skaitytoju.

Su Skaitytoju pažįstama esu labai labai ilgai. Ir mūsų santykiai dažniausiai nebuvo labai išskirtiniai-tiesiog sutapo humoro jausmas (o ko daugiau reikia). Deja, tik  iki tos dienos prieš kokius 4-5 metus, kai mano smegenys papuolė į avariją ir visokie emocijų centrai susimaišė ir pasikeitė mano požiūris į Skaitytoją. Jis tapo nuomonės formuotoju, indikatorium kas yra „kieta“ ir kas ne, apskritai - labai didele figūra mano gyvenime. Jo reikšmė vis augo augo ir priaugo iki to, kad mano kvailos smegenys sudarė dar kvailesnę koaliciją su širdimi ir tadam - tikriausiai perkėliau savo jausmus Skaitytojui į kitą lygį. Tą lygį, apie kurį jis, beje kaip ir aš, nenorėjo nieko girdėti ir visos kalbos šia tema būdavo palydimos ilga tyla iš abiejų šios istorijos veikėjų.

Kas blogiausia, aš niekaip negalėjau atsiribot nuo Skaitytojo, kas privedė prie mini mental breakdown, kai jam išvykus, netekau tiesioginės galimybės bendrauti, mažų santykių krizių, kurias patyriau draugaudama su savo vaikinu, ilgiausių pokalbių su draugėm, pasibaigiančių vienintele išvada - reikia išmest. Išmest visą failą.

Ar aš sugebėjau? Iki šiol ne. Kalbėjau su Skaitytoju per šį tinklaraštį ir kaip mažas vaikas džiaugdavaus sulaukusi bet kokios jo reakcijos. Kaip ir iki šiandien džiaugiaus kiekviena žinute fb, kiekvienu snapchatu ar lauktuvėm. Nesidžiaugiu tik savim, niekad taip ir neužrišusia visos šitos kvailokos istorijos ir neperkėlusia visos čia sunaudotos energijos į tai, kas būtų vertinga.

Taigi, ačiū Skaitytojau, už tai, kad „žinai, kaip su manim bendrauti  ir tau tai neblogai sekasi“, už tai, kad šitas tinklaraštis turėjo bent kažkiek turinio ir už tai, kad mano mergaitiškos smegenys turėjo galimybę užsiimti tuo begaliniu kiekvieno sakinio tau apmąstymo. Ir žinau, kad tikrai tau vienodai, ką aš rašau. Aš irg tave truputį pažįstu.

Tačiau dabar viskas, aš jau labiau nei done su šita istorija. Gaila, bet ir su tinklaraščiu. Ir labai noriu patikėt, kad šį kart for real.



Bai bai.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą