2013 m. gruodžio 27 d., penktadienis

49. Skylės

Viskas, ko tau reikia, yra...
SKYLĖS

Nežadėjau tokio anti įrašo, apie tai, ko iš tikrųjų niekam nereikia, rašyti tarpušvenčiu. Tokiu laiku ir taip daug ką mini depresijos įvairiomis formomis kamuoja arba atvirkščiai dar žiauriai linksma ir saldainiuose esantis cukrus palaiko aukštą entuziazmo lygį. 

Apskritai, skylės kaip dalykas, kuris mane labai liūdina, įgavo formą tik prieš keletą dienų, kai išgirdau įdomią dainą, kuri taip ir vadinasi - skylės (tik aišku angliškai gal ir poetiškiau skamba - holes).
Iš tikrųjų truputį privertė susimąstyti ir apie savąsias skyles. Na, jei su jų skaičiumi lengviau, tai su jų gyliu ir pločiu yra taip blogai, kad dabar esu kaip koks geras didelis šveicariškas sūris (žinot, tas su skylėm, kaip iš filmukų).

Didžiausia skylė tikriausiai mano supratime apie tai, kas yra draugystė. Nesakau, kad neturiu draugų, bet kartais atrodo, kad tie, kurie tokiais vadinami yra labai labai nedraugiški. Aš pati nesu pats socialiausias žmogus pasaulyje, bet gaila, kad žmonės, kuriuos kažkada galėjai pavadinti šeima, kurie apie tave žino milijonus dalykų, kuriuos laikai paslaptimi, mano atveju niekad nėra tie, kurie šalia. Kita vertus, labai noriu tikėtis, kad tie, kurie dar nebuvo pavadinti šeima, bet man labai svarbūs, tie, kurie įkvepia, ir tie, su kuriais norisi praleisti kuo daugiau laiko, nėra tik iliuzija. Aišku, lengva sakyt, kad vienas ar kitas žmogus yra draugas, tačiau išlaikyti abipusį ryšį yra ganėtinai sunku. Ir čia vėl skylė, kyla klausimas, ar su draugais turi būti sunku? Galima ilgai svarstyti, išvartyti klausimus į visas įmanomas puses, bet ar tai padės užpildyti mano skylę? Man, dideliai savanaudei, svarbiausia, kad nereikėtų laukt kelias dienas, kol "geriausia draugė" atrašys, kada kavos, arba kol nauji draugai prisimins. Tik tiek.

Kita skylė, net didesnė ir už didžiausią tikriausiai, pas mane yra dvejose vietose iškart. Kaip pas tikrą, jau aprašytą dramų karalienę, širdyje ir smegenyse. Viena skylė, sukelianti tieeeek skausmo, tiek, nepabijosiu to žodžio, šūdų. Nors turiu patį mylimiausią vaikiną, su kuriuo esu ilgai ir beveik laimingai jau porą metų, aš niekaip negaliu būti laiminga iki galo. Tiesiog. Skylė tokia plati, man atrodo, kad jau užima tiek plaučius (sunku kvėpuoti) ir spaudžia ašarų latakus, kurie, deja, nemėgsta būti sausi. Visada periodiškai, kaip užsakytas žurnalas, atsiranda kažkokios mintys, apie tai, kad man reikia visai kitokių dalykų, kad turiu kažkokių neišsiaiškintų dalykų, su žmonėmis, kurie ramiai gyvena ir vargo nemato manęs net prisiminti. Net dabar rašydama, turiu tą žmogų mintyse ir man tuoj sprogs galva, kaip noriu, kad jis pasakytų man ką nors. Bet ką. Visada buvau tokia skylėta, visada buvau tokia traumuota. Gal ir nėra ko stebėtis, kad niekas apart eilinio paašarojimo man nesigauna. Užtenka prisiminti praėjusius metus. Abitūra, atrodo kiekviena šventė kaip paskutinė - šok iki nukritimo, juokis, bendrauk. Ne. Kam man linksmi vakarėliai. Per visas šventes tradiciškai išliedavau ašarų upelį. Per visas, ir ką ten upelį. 

Baisu, kai savo silpnybes surašai ir gali pažiūrėt kažkaip kitaip. Manau, kad reikia. Gal visa tai parodo, kodėl atrodau kitiems tokia liūdna, gal parodo, kad reikėtų pasigydyti, nusileist ant žemės? Gal parodo, kad reikia džiaugtis tuo, ką turiu? 

Nes iš tikrųjų yra tik taip : we've got holes, but we carry on.

1 komentaras:

  1. Visiems karts nuo karto ateina tokie filosofavimo laikotarpiai. Ir gerai. Nes be jų būtų sunku objektyviai vertinti geras ir ramias dienas. Neguosiu, nes nemoku, bet noriu pasakyti, kad esi ypatinga ir labai brangi. Esu įsitikinusi, kad ne man vienai. Esi puikus žmogus, tad miegok ramiai, laikas išgrynins žmones ir viskas eis tik į gerą. Myliu Tave.

    AtsakytiPanaikinti