2013 m. birželio 28 d., penktadienis

35. Drama

Viskas, ko tau reikia, yra...
DRAMA

Niekada apie tinklaraštį negalvojau kaip apie dienoraštį. Vis dėlto, peržvelgus įrašus labiau negu aišku, kad asmeninio gyvenimo detalės natūraliai persipina su bendro pobūdžio detalėmis. Apskritai, dienoraštį rašiau tik vieną kart gyvenime, kai buvau dar tikrai vaikas, mokiausi pradinėje.

Būtent nuo to laikotarpio kas keletą dienų į galvą šauna mintis, kad esu įsimylėjusi dramas. Ne tik filmuose ar knygose, bet kas žiauriausia ir savo gyvenime. Neteigiu, kad dramos reikia visų žmonių gyvenimuose, bet manajame jos yra tiek, kiek tik netingiu sukurti.

Šis įrašas daugiau ar mažiau skirtas man pačiai ir išskirtinai vienam žmogui, kuris gali būti, kad dažnai dėl dramos elementų mano charakteryje, nelabai mane supranta. Taigi, trumpai apie tai, kaip atpažinti "drama queen" ir nesusigadinti gyvenimo ja būnant.
  • Pirmas punktas, kurį noriu akcentuoti kaip problemas keliantį, yra smegenų laidelių trumpieji jungimai. Žmonės, ieškantys dramų, pasižymi gebėjimu ištraukti neramumų iš niekur, todėl net ilgi, sveiki, kupini meilės ir supratimo santykiai jų netenkina. Tai bloškia prie žemės, verčia kurti neįtikinamiausias teorijas, tačiau visa tai verčiausia palikti tiems nepaaiškinamiems smegenų vingiams ir stengtis bent šios problemos nepadaryti drambliu.
  • Dramų karaliai ir karalienės tiesiog priklausomi nuo sekinančio, kankinančio mintis, spaudžiančio ašarą meno. Užuot pasiklausiusi geros nuotaiko užtaisą nešiojančių muzikos grupių, be sustojimo leidžiu Lana del Rey ar kokias tai kitas graudžias balades. Nepaisant to, kad skaitau romanus ir žiūriu filmus, verčiančius skaudėti širdį, kiekviename iš jų ieškau savo gyvenimo istorijos, savo tragedijos. Nežinau, ką apie tai pasakytų holokaustą išgyvenę, karą matę ar badą kenčiantys, tačiau man asmeninės tragedijos baisiai patinka.
  • Beprotiškas praeities analizavimas ir betikslis ateities projektavimas niekam neatneša lengvo gyvenimo. Milijoną kartų skaityti senas žinutes ar begalybę naktų sapnuoti nerealius dalykus žiauriai sucks. Ką gi, per 19 metų pripratau prie to kaip prie kvėpavimo. 
Niekas tokių personų nemėgsta, todėl nemažai laiko reikia skirti ir charakterio bjaurybių maskavimui. Deja, to niekaip nepavyksta padaryti iki galo. Žmogau, jei supratai, kad šis įrašas skirtas tau, tai klausyk: baik su manim bendraut užuominom, leisk sužinot ką iš tikrųjų mąstai ir nereikės laukt mėnesių kol parašysiu.
Miau,
Gabrielė.
P.S. Šis įrašas baisiausiai hiperbolizuoja mano psichologinius sutrikimus, bet čia tik dar vienas kvailos mergaitės bruožas - iš musės daryt dramblį.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą