2013 m. birželio 30 d., sekmadienis

36. Braškės

Viskas, ko tau reikia, yra...
BRAŠKĖS

Braškių sezonas mano daržuose eina į pabaigą. Liūdna, kad dienos meniu nepasipildys pilnais indais didelių raudonų uogų.

Gedulinga proga pasidalinsiu itin skanių bei ilgai ant stalo neužsistovinčių keksiukų receptu. Pagaminti truks tik keliolika minučių, o malonumas ragauti atpirks indų plovimo sunkumus.

Reikės:

  • 315 g pyragų miltų
  • 2 didelių kiaušinių
  • kepimo miltelių
  • sodos
  • druskos
  • 150 g cukraus
  • 50 g minkšto sviesto
  • 5 ml vanilės esencijos
  • 125 ml grietinėlės
  • 125 g BRAŠKIŲ
Gaminame:
  1. Miltus, kepimo miltelius išsijoti, sumaišyti, įberti druskos.
  2. Išplakti kiaušinius su cukrumi iki kreminės konsistencijos.
  3. Sudėti sviestą, vanilės esenciją, darkart suplakti.
  4. Sudėti sausuosius ingridientus.
  5. Supilti grietinėlę, supjaustytas BRAŠKES, sumaišyti.
  6. Pripildyti formeles, paliekant vietos.
  7. Kepti 20 min., 180 laipsnių temperatūroje.
Iškepusius keksiukus pagardinti galima pasitelkus visas fantazijos galias : plakta grietinėle, grietinėlės sūrio kremu, šokoladu ar BRAŠKIŲ tyrele.

Skanaus,
Gabrielė.

2013 m. birželio 28 d., penktadienis

35. Drama

Viskas, ko tau reikia, yra...
DRAMA

Niekada apie tinklaraštį negalvojau kaip apie dienoraštį. Vis dėlto, peržvelgus įrašus labiau negu aišku, kad asmeninio gyvenimo detalės natūraliai persipina su bendro pobūdžio detalėmis. Apskritai, dienoraštį rašiau tik vieną kart gyvenime, kai buvau dar tikrai vaikas, mokiausi pradinėje.

Būtent nuo to laikotarpio kas keletą dienų į galvą šauna mintis, kad esu įsimylėjusi dramas. Ne tik filmuose ar knygose, bet kas žiauriausia ir savo gyvenime. Neteigiu, kad dramos reikia visų žmonių gyvenimuose, bet manajame jos yra tiek, kiek tik netingiu sukurti.

Šis įrašas daugiau ar mažiau skirtas man pačiai ir išskirtinai vienam žmogui, kuris gali būti, kad dažnai dėl dramos elementų mano charakteryje, nelabai mane supranta. Taigi, trumpai apie tai, kaip atpažinti "drama queen" ir nesusigadinti gyvenimo ja būnant.
  • Pirmas punktas, kurį noriu akcentuoti kaip problemas keliantį, yra smegenų laidelių trumpieji jungimai. Žmonės, ieškantys dramų, pasižymi gebėjimu ištraukti neramumų iš niekur, todėl net ilgi, sveiki, kupini meilės ir supratimo santykiai jų netenkina. Tai bloškia prie žemės, verčia kurti neįtikinamiausias teorijas, tačiau visa tai verčiausia palikti tiems nepaaiškinamiems smegenų vingiams ir stengtis bent šios problemos nepadaryti drambliu.
  • Dramų karaliai ir karalienės tiesiog priklausomi nuo sekinančio, kankinančio mintis, spaudžiančio ašarą meno. Užuot pasiklausiusi geros nuotaiko užtaisą nešiojančių muzikos grupių, be sustojimo leidžiu Lana del Rey ar kokias tai kitas graudžias balades. Nepaisant to, kad skaitau romanus ir žiūriu filmus, verčiančius skaudėti širdį, kiekviename iš jų ieškau savo gyvenimo istorijos, savo tragedijos. Nežinau, ką apie tai pasakytų holokaustą išgyvenę, karą matę ar badą kenčiantys, tačiau man asmeninės tragedijos baisiai patinka.
  • Beprotiškas praeities analizavimas ir betikslis ateities projektavimas niekam neatneša lengvo gyvenimo. Milijoną kartų skaityti senas žinutes ar begalybę naktų sapnuoti nerealius dalykus žiauriai sucks. Ką gi, per 19 metų pripratau prie to kaip prie kvėpavimo. 
Niekas tokių personų nemėgsta, todėl nemažai laiko reikia skirti ir charakterio bjaurybių maskavimui. Deja, to niekaip nepavyksta padaryti iki galo. Žmogau, jei supratai, kad šis įrašas skirtas tau, tai klausyk: baik su manim bendraut užuominom, leisk sužinot ką iš tikrųjų mąstai ir nereikės laukt mėnesių kol parašysiu.
Miau,
Gabrielė.
P.S. Šis įrašas baisiausiai hiperbolizuoja mano psichologinius sutrikimus, bet čia tik dar vienas kvailos mergaitės bruožas - iš musės daryt dramblį.

2013 m. birželio 27 d., ketvirtadienis

34. Vanduo

Viskas, ko tau reikia, yra...
VANDUO

Po sunkios paros, keliaujant per Lietuvą ir susiduriant su nemažais akademiniais iššūkiais, pagaliau sugalvojau, kaip pavadinti naują įrašą.

Galiu atvirai pasakyti, kad esu žmogus, kuris " dive too deep", todėl man paprasti reiškiniai, sąvokos, žmonės ir jų vardai, dažniausiai asocijuojasi su daugiau nei vienu dalyku. Sugebėčiau tikriausiai net karvės "lenciūgą" susieti su Karlo Lagerfeldo katyte.

Esmė tame, kad vanduo yra medžiaga, savyje turinti daugybe jėgos ir prasmės. Keletas aspektų iškart nušvinta akyse.

  1. Gerti. Man, kaip didelį kiekį vandens per dieną išgeriančiai panelei, vandens buteliukas jau tapęs artimiausiu delno draugu. Akivaizdu, kad vanduo - stebuklingas skystis, valantis organizmą, skaistinantis odą ir maloniai nuteikiantis skrandį. Nereikia net klausti daktaro - be abejonių vanduo tampa pirmu vaistu.
  2. Maudytis. Vasara gi. Ežeras, jūra ar upė, o gal tiesiog kasdienė dušo kabina. Vanduo vėl nusipelno didžiausių liaupsių, nes plaukiojimo malonumas ar tiesiog gaivi srovė, tekanti iš krano, turi raminantį poveikį. Galimybė plaukti apie nieką nemąstant ar palepinti save putomis ir druskomis pagerinta vonia - puiki streso prevencija ir gydimas tuo pat metu.
  3. Verkti. Ašaros jokiu būdu nėra neigiamas dalykas. Tikriausiai taip sakau tik todėl, kad iš akių srūvantys sūrūs vandens upeliai dar ne per seniausiai buvo mano jei ne kasdienybė, tai bent jau kassavaitybė. Tai, kad visuomet mąstau per daug, per giliai, per plačiai, visuomet turi bruožą išsiveržti ašaromis. Panika dėl ateities, geriausio draugo ignoravimas ir visiškai gluminantis bendravimas, širdelės reikalų komplikuotumas. Nemėgstu verkti, tačiau vanduo tikriausiai natūraliai trokšta pasišalinti iš organizmo.
  4. Juoktis. Kas nemėgsta juoktis? Geriausia juoktis iki skausmo, iki to paties ašarų nevaldomo tekėjimo skruostu, iki signalo ieškoti artimiausio tualeto. Vanduo vėl lydi procesą, teikiantį milijonus laimės adatėlių.
  5. Žiūrėti. Tiesiog. Į pelkę, į lietų, į jūrą. Nuo olos, per langą, iš paukščio skrydžio.
Toks štai vanduo man. Visko nenoriu nei talpinti, nei minėti įraše. Svarbiausia materijos esmę pajusti patiems.
Ate,
Gabrielė.

2013 m. birželio 19 d., trečiadienis

33. Akimirka

Viskas, ko tau reikia, yra...
AKIMIRKA

Labas, visiems besidžiaugiantiems vasaros malonumais !

Šį kartą apie akimirką. Vienos tokios tereikia, kad priimtum lemiamą sprendimą, kad nusipirktum naujus batus, kad akies kamputyje susidarytų ašara, kad stotum ant nugalėtojų pakylos. Kad ir kaip būtų banalu, kiekvienas suvokiame, kad gyvenimas yra graži akimirkų įvairovė, džiuginanti arba klampinanti mus.

Į akimirkos žavesį galima pažvelgti iš begalės perspektyvų. Viena vertus, tai tik šimtoji sekundės dalis, kurios reikšmės 99 proc. laiko net nesvarstome. Kita vertus, akimirka gali tęstis kiek tik nori laiko. Kalbu apie įsimylėjimo laikotarpį, vaikystę, studijas, vasarą, olimpines žaidynes.

Natūralu, kad pastaruoju metu dažniausiai mąstau apie mokyklą. Taip ir atėjo mintis, kad būtent bendrojo lavinimo įstaigose praleistas laikas dabar jau gali būti įvardytas kaip akimirka. Ir ką čia tereiškia sąvokos siaurumas, kai tokioje akimirkoje telpa meilė ( daug meilės), pergalės, ašaros, juokas (daug juoko ), draugystės, valgyklos lobiai, savęs ieškojimo sunkumai ir lengvumai, kelionės, meilė, meilė, juokas, meilė, juokas, juokas. Na ir mokslai.

Gražiausia apie akimirkas yra tai, kad vienu metu mes jas galime laikyti savo rankose ( nuotraukų, laiškų pavidalu ) , tačiau tuo pat metu jų niekada neturime. Dabarties laiko nėra. Geriausia tik ateityje.

Nuotraukos : Neringa Kristutytė.

Mur,
Gabrielė.

2013 m. birželio 4 d., antradienis

32. Vasaryyytė

Viskas, ko tau reikia, yra....
VASARYYYTĖ

Labas, šiandien vėl prisiminiau, kodėl taip nepastoviai  rašau čia. Vis dėlto, nusprendžiau, kad reikia užbaigti tą nepastovumą, juk vasarą rasiu daug laiko mėgiamai veiklai, tad ir įrašams atliks minutėlė ar dvi.

Prakalbus apie vasarą nesinori depresuoti ir liūdėti, tačiau šiais metais taip jau sutampa, kad baigiasi labai ilgas, gražus ir ypatingai įdomus gyvenimo etapas. Net ir draudžiant sau mąstyti apie tai, ko neteksiu, ką teks palikti, su kokiomis baimėmis teks susidurti, tenka pripažinti, kad mintys dienos pabaigoje nebūna optimistiškos.

Matau, kaip draugai ar sektinos asmenybės sudarinėja sąrašėlius, ką veiks/norėtų nuveikti vasarą. Man šiais metasi visiškai nesinori to daryti. Gal dėl to, kad daugiausia laiko skirsiu sau, gal dėl to, kad tupėsiu kampe ir linguodama lauksiu egzaminų rezultatų. Nesinori nieko prisižadėti, prisisvajoti. Tikiuosi, kad ir be plano vasaros burtai suveiks: susitvarkys senos bėdos, atsiras nuotaikingų veiklų ir pan.

Labiausiai noriu saulės, vėjo ir vandens, smėlio tarp pirštų ir minkštų knygos puslapių. Kuo mažiau baimių, kuo daugiau naujos patirties. ( ir šaaaaaampaaaaanooooo)

Linkiu kiekvienam neskubėti, bent dieną skirti sau ir nieko nieko nebijoti.

Mur mur,
Gabrielė.