2013 m. balandžio 2 d., antradienis

30. Aukso amžius

Viskas, ko tau reikia, yra...
AUKSO AMŽIUS

Sveiki. Neseniai matytas W. Allen'o filmas Midnight in Paris, įkvėpė šiam įrašui. Juostos veikėjas, rašytojas Gil'as, svajotojas, kuriam Paryžius gražiausias lietuje. Ir kalba jis ne apie šių dienų Prancūzijos sostinę, o apie trečiąjį XX a. dešimtmetį, kai Paryžių rinkosi Heminway'us, Fitzgerald'ai, kuomet bohema išgyveno  savo aukso amžių. Gil'ui tenka nuostabi proga atėjus vidurnakčiui stebuklingai grįžti į išsvajotus laikus, susipažinti su meno legendomis bei mergina, kuri vėliau jį nuvilioja į paskutinį XIX a. dešimtmetį - savo aukso amžių.

Būtent tada, pagrindinis veikėjas ir susiduria su neišvengiama gyvenimo tiesa, kad dabartis netenkina mūsų, nes ir pats gyvenimas niekada mūsų nepatenkins iki galo. Todėl nepasilieka nei su mergina, nei su literatūros autoritetais ir grįžta į dabartį.

Būtent toks filmo siužetas privertė susimąstyti, kas man yra aukso amžius, ką laikau kultūros, mokslo, ekonomikos klestėjimo laikotarpiu. Visada galvodama apie tokius klausimus, susiduriu su savo asmenybės skilimu į milijonus skeveldrų. Rodos, sutikčiau su W. Alleno herojumi ir rinkčiausi Paryžių tarpukariu, tačiau lygiai taip pat žavi kultūra puoselėta carinės Rusijos sostinėje, Sankt Peterburge. Įdomu būtų susipažinti su lietuviška inteligentija A. Smetonos valdymo metu, lygiai taip pat maga pavaikštinėti baroko perlu, vadinamame Vilniuje, susipažinti su to meto šviesuoliais.

Vis dėlto, tenka prisiminti, kad Paryžius tarpukariu, gražus buvo tik vakare, o dieną bohemos atstovai gydydavosi skaudančią galvą, carinės Rusijos priespauda engė ne vieną kraštą, tuo labiau, tuo laikotarpiu žmonėms teko verstis be antibiotikų. A. Smetonos valdymas kėlė Lietuvos kultūrą, tačiau naikino demokratijos pamatus, na, o barokiniame Vilniuje siautė maras ir žiaurūs kazokai.

Būtent ta mintis, kad dabartis ir yra mūsų aukso amžius, tačiau net nebūtina jos taip vadinti. Užtenka retkarčiais įvertinti tai, kad netenka iš skausmo rėkti dantisto kėdėje, nes yra nuskausminamųjų, kad bendrauti galime ne savaičių ar net mėnesių, bet sekundžių atstumu. Ir žinoma, privalome įvertinti praeitį, kurios dėka dabar rašome kompiuteriu, maistą šildomės mikrobangų krosnelėje, o vakare čiumpame elektroninę knygą ir skaitome Hemingway'ų...

O džiaugtis svarbiausia žmonėmis : tais, kurie kuria, moko, išranda, atranda, nebijo ir, kas gražiausia - myli.

Tai tiek,
Gabrielė.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą