2013 m. balandžio 21 d., sekmadienis

31. Ačiū

Viskas, ko tau reikia, yra...
AČIŪ

Labas, atšvenčiau šį savaitgalį savo paskutinį nioliktą gimtadienį. Tikriausiai ši proga buvo viena iš nedaugelio švenčių, kai dėl nieko nebuvau nuliūdusi, susiraukusi. Šiais metais gimtadienis ir apskritai gyvenimas klostosi geriau negu kada nors galėjau įsivaizduoti.

Žinoma, pagrindinė to priežastis yra žmonės, kasdien kenčiantys mano bjaurų charakterį bei nepaisant visų kvailų dalykų, kuriuos pasakau, vis tiek dar bent per sukąstus dantis bendraujantys.

Šis įrašas skirtas padėkoti tiek pasveikinusiems, tiek kasdien priverčiantiems šypsotis ir bent ką nuveikti.


  • Visų pirma, noriu padėkot mamytei ir tėveliui, kad sumąstė turėt vaikelį. Šaunu, kad gavosi visai ne kvaila mergytė ir su rankom, ir su kojom. Iš tikrųjų džiaugiuosi savo tėvais, nes tokių linksmų, rūpestingų ir jaunatviškų norėtų visi pažįstami.
  • Labai faini ir mano seneliai, nors ir tradicinių pažiūrų, vis tik, užauginę mane bei nuolat besirūpinantys.
  • Taip pat labai svarbu mano gyvenime yra mokykla. Tiek pradinė, tiek vidurinė, tiek gimnazija davė viską, ko tik galima norėti : pasitikėjimą savimi, žinias, gyvenimo pamokas, mokytojus - autoritetus, galimybę išreikšti save taip, kaip norisi. 
  • Draugams norisi padėkoti už tai, kad yra šalia net tada, kai vienintelis sakinys skambantis iš mano lūpų - jūs visi kvailiai...Smagiausia yra tai, kad būtent buvimas su draugais palieka ryškiausius prisiminimus, kurie pastoviai iškyla nuobodžią akimirką ir verčia nusišypsoti.
  • Ačiū galiu pasakyti ir mylimajam, nes tik jis, matęs mane įvairiose situacijose, sugeba rasti gražių žodžių, nes tik jis turi tokį didelį glėbį, kad galiu pasijaust saugi ir suprasta.
  • Dar labai norisi padėkoti ir tėvynei, nes Lietuvos istorija, gamta ir modernus tobulėjimo kelias šiandien, yra tai, dėl ko aš turiu gyvenime tikslų bei iššūkių.
O tikriausiai pati fainiausia ir verta pagarbos esu aš pati, juk išgyventi devyniolika metų turint tokį sudėtingą charakterį, audringą fantaziją, milžinišką ego bei draskančią į visas puses asmenybę, nėra jau taip lengva.

Dėkui už dėmesį,
Gabrielė.

2013 m. balandžio 2 d., antradienis

30. Aukso amžius

Viskas, ko tau reikia, yra...
AUKSO AMŽIUS

Sveiki. Neseniai matytas W. Allen'o filmas Midnight in Paris, įkvėpė šiam įrašui. Juostos veikėjas, rašytojas Gil'as, svajotojas, kuriam Paryžius gražiausias lietuje. Ir kalba jis ne apie šių dienų Prancūzijos sostinę, o apie trečiąjį XX a. dešimtmetį, kai Paryžių rinkosi Heminway'us, Fitzgerald'ai, kuomet bohema išgyveno  savo aukso amžių. Gil'ui tenka nuostabi proga atėjus vidurnakčiui stebuklingai grįžti į išsvajotus laikus, susipažinti su meno legendomis bei mergina, kuri vėliau jį nuvilioja į paskutinį XIX a. dešimtmetį - savo aukso amžių.

Būtent tada, pagrindinis veikėjas ir susiduria su neišvengiama gyvenimo tiesa, kad dabartis netenkina mūsų, nes ir pats gyvenimas niekada mūsų nepatenkins iki galo. Todėl nepasilieka nei su mergina, nei su literatūros autoritetais ir grįžta į dabartį.

Būtent toks filmo siužetas privertė susimąstyti, kas man yra aukso amžius, ką laikau kultūros, mokslo, ekonomikos klestėjimo laikotarpiu. Visada galvodama apie tokius klausimus, susiduriu su savo asmenybės skilimu į milijonus skeveldrų. Rodos, sutikčiau su W. Alleno herojumi ir rinkčiausi Paryžių tarpukariu, tačiau lygiai taip pat žavi kultūra puoselėta carinės Rusijos sostinėje, Sankt Peterburge. Įdomu būtų susipažinti su lietuviška inteligentija A. Smetonos valdymo metu, lygiai taip pat maga pavaikštinėti baroko perlu, vadinamame Vilniuje, susipažinti su to meto šviesuoliais.

Vis dėlto, tenka prisiminti, kad Paryžius tarpukariu, gražus buvo tik vakare, o dieną bohemos atstovai gydydavosi skaudančią galvą, carinės Rusijos priespauda engė ne vieną kraštą, tuo labiau, tuo laikotarpiu žmonėms teko verstis be antibiotikų. A. Smetonos valdymas kėlė Lietuvos kultūrą, tačiau naikino demokratijos pamatus, na, o barokiniame Vilniuje siautė maras ir žiaurūs kazokai.

Būtent ta mintis, kad dabartis ir yra mūsų aukso amžius, tačiau net nebūtina jos taip vadinti. Užtenka retkarčiais įvertinti tai, kad netenka iš skausmo rėkti dantisto kėdėje, nes yra nuskausminamųjų, kad bendrauti galime ne savaičių ar net mėnesių, bet sekundžių atstumu. Ir žinoma, privalome įvertinti praeitį, kurios dėka dabar rašome kompiuteriu, maistą šildomės mikrobangų krosnelėje, o vakare čiumpame elektroninę knygą ir skaitome Hemingway'ų...

O džiaugtis svarbiausia žmonėmis : tais, kurie kuria, moko, išranda, atranda, nebijo ir, kas gražiausia - myli.

Tai tiek,
Gabrielė.