2013 m. kovo 10 d., sekmadienis

28. Požiūris

Viskas, ko tau reiki, yra...
POŽIŪRIS
(Perspėju, kad šis įrašas labai subjektyvus, persmelktas naivumu  ir tokią dieną paveiktas tam tikrų emocijų, tad nepretenduoja į profesionalų argumentuotos nuomonės išsakymą.)

Pasveikinkim vieni kitus, juk tai daryti šitaip lengva! Iškelti trispalvę, apsilankyti šventiniame koncerte, pasisveikinti su kaimynu, susilaikyti neparašius pikto komentaro internete, prisiminti, kuo nusipelnė Lietuvai Vytautas Didysis, įvertinti aukas, sudėtas kaip pamatus tėvynės laisvei ir pagalvoti apie savo elgesį, požiūrį kasdienybėje.

Kai supratau, kad nebūsiu viena iš tų, kuriems svarbiausia tik pilnos kišenės pinigų ir tikrai ne tokia, kurios mėgstamiausias posakis nesisuksi - negyvensi, pasirinkau būti žmogumi, kuris nori keistis pats padėti aplinkiniams. Tvirtai esu apsisprendusi siekti politinės karjeros ir neatbaido manęs nei purvas, nei intrigos, nei cinizmas, būdingi politikai. Galbūt jauna ir dar kvailai tikiu, kad vienas lauke karys ir gali nuoširdžiu darbu padėti ne tik artimiems, bet ir svetimiems, o svarbiausia Lietuvai. 

Valstybinės šventės yra mėgiamos populistų ir dažnai išnaudojamos purvasklaidai, man visada buvo kažkas ypatingo. Kiekviena patriotinė daina, o ypatingai valstybės himnas visada graudina ir jaudina. Dar ne taip seniai su pavydu stebėdavau Lietuvos gynėjus, Sąjūdžio aktyvistus, jaunimą, dalyvavusį Roko maršuose ir galvodavau, kodėl aš negalėjau būti ten, kodėl negalėjau savo rankomis ar žodžiais prisidėti prie to, kas dabar jau garbinga istorija. ( Čia mano mintis atspindi Š. Matulevičiaus blog'o įrašas http://sarunasmatulevicius.lt/2013/01/12/kaip-ir-as-sausio-13-aja-stovejau-prie-lauzu/ ).  Dabar jau nekyla tokių minčių. Dabar jau gyvenimo tikslas - kurti modernią Lietuvą darbais, o ne kalbomis.

Būtent kalbos mane vis dar erzina. Negaliu klausytis, kaip jaunas žmogus, paklaustas ar kadanors balsuos Seimo rinkimuose atsako, kad ne. Ir priežastis labai paprasta, esą Lietuva vistiek juo nepasirūpins, tad koks skirtumas. Kai išgirdau tokį požiūrį, mintyse iškart pasiūliau susimokėti už įgytą išsilavinimą, už visas kitas socialines paslaugas, kurias gavo iš tariamai skriaudžiančios valstybės. Esu tvirtai įsitikinusi, kad tokio požiūrio kaltininkais galima laikyti  ne tik tėvų, įpratusių naudotis visomis priemonėmis gauti naudos, bet  pilietinio lavinimo trūkumą mokykloje. Ne vienai klasei ši pamoka tampa klasės valandėle, nuobodžiu konstitucijos kalimu ar net istorijos pamokų moduliu.

Požiūris į pilietiškumą šiandien dvejopas. Jei esi pilietiškas - arba neturi ką veikti, nes sėdi tėvų kišenėje, arba tavo smegenys praplautos politinių partijų. Asmeniškai man, būti pilietiška reiškia gerbti save, gerbti aplinkinius ir gerbti valstybę, kuri vienija ir globoja. Deja, šiuo metu pagarbos labai trūksta. Tiek valstybiniams simboliams, tiek lietuvių kalbai, tiek vienas kitam. Atrodo greitai pamiršo žmonės, kaip stovėjo vienas šalia kito prie Seimo barikadų ar Baltijos kelyje. 

Kaip jau minėjau, valstybinė šventė tam ir skirta - apmąstyti, ar reikalavimai atitinka įdėtą darbą, ar žodžiai tolygūs veiksmams, ar kiekvienas poelgis vertas pagarbos. Kiekvienas mūsų esame Lietuvos garbė tik tuo atveju, jei Lietuva yra mūsų garbė.

Baisiai nemėgstu šio video, tačiau žodžiai pasakyti tada, yra gražiausia, ką galiu pasakyti ir šiandien -Lietuvai ir lietuviams. 

Sveikinu visus tuos, kurie už Lietuvą!
Gabrielė.

2 komentarai:

  1. Kokia nuostabi Tu mergaitė! Susigraudinau klausydama :') Norėčiau, kad ir mano maža dukrytė užaugusi šitaip kalbėtų:) Šaunuolė, tikrai!:)

    AtsakytiPanaikinti