2013 m. kovo 31 d., sekmadienis

29. Maistas

Viskas, ko tau reikia, yra....
MAISTAS

Labas. Nusprendžiau šia nuostabia tema tinklaraštį papildyti būtent Velykų dieną, kol ant stalo dar garuoja kepsniai, pyragai ir kitos mamų, močiučių ar pačių pagamintos gėrybės. Jaučiu, kad nesu vienintelė šiandien tapusi skrandžio auka ir dabar besigailinti keleto paskutinių kąsnių, tačiau šį kartą ne apie savigailą ir valią. Šį kartą - apie jo didenybę, visagalį maistą.

Visų pirma - gamyba. Niekada nemeluoju, kai sakau, jog maisto gamyba yra mano didžiausias pomėgis. Pjaustyti pomidorus, lydyti šokoladą ir net sutepti vaikinui sumuštinį aš sugebu su ypatinga šypsena veide. Nesvarbu ar verdu miežių košę ar dėlioju į skardą keksiukų "sijonėlius", visada galvoju apie žmones, kurie turės malonumą visa tai suvalgyti. Nors dažniausiai valgytoja būnu pati aš, vis dėlto gamybos procesas su miltuotu nosies galiuku ir bazilikais kvepiančia virtuve atneša džiaugsmo, kurį galima skleisti ir kitiems. Manau, kad pagrindinė maisto galia nėra suteikti žmogui energijos. Maistas turi magišką poveikį sukelti gražiausias emocijas jį gaminančiam bei valgančiam.

Nesiginčysiu dėl filosofijos ar valgome, kad gyventume ar gyvename, kad valgytume, nes kiekvieną kartą išgirdus ginčus apie valgymo įpročius mane nukrato šiurpas.Kaip galima nurodinėti žmogui, kad jis yra neteisus būdamas vegetaras, kai mėsos atsisakęs jis tampa laimingu. Nešneku apie nukrypimus, kai nustojama valgyti arba tris kartus per dieną kemšamas tortas ar greitasis maistas. Vis dėlto, kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas rinktis dienos racioną. Šiuo metu daugelis stengiasi maitintis sveikai ir tai pagirtina. Asmeniškai man maistas patinka nepriklausomai nuo to ar jis tariamai pripažintas sveiku ar ne. Svarbiausia jausti tai, ko tau reikia. Tad avinžirniai pietums vieną dieną yra toks pat geras pasirinkimas, kaip lazanija kitai dienai. Esmė, kaip tikriausiai visus mokė mama ar močiutė, yra saikas.

Tikiuosi, kad šiandien leidote sau pasilepinti. Ir nesvarbu ar tai buvo dešimt kiaušinių, ar vienas žalias salotos lapas, ar kas nors naujo jūsų racione. Maistas šiandien ir kitomis dienomis turi tą magišką galią jungti valgančiuosius, tad ir palinkėsiu ne piktai pagrūmoti, o linksmai nusišypsoti, kai tėtis ar kitas artimasis pačiups paskutinį nužiūrėtą sausainį !

Mano šios dienos atradimai - avižiniai sausainiai su džiovintomis spanguolėmis ir tobulas varškės pyragas sausainių pagrindu.
Tai tiek.
Gabrielė.

2013 m. kovo 10 d., sekmadienis

28. Požiūris

Viskas, ko tau reiki, yra...
POŽIŪRIS
(Perspėju, kad šis įrašas labai subjektyvus, persmelktas naivumu  ir tokią dieną paveiktas tam tikrų emocijų, tad nepretenduoja į profesionalų argumentuotos nuomonės išsakymą.)

Pasveikinkim vieni kitus, juk tai daryti šitaip lengva! Iškelti trispalvę, apsilankyti šventiniame koncerte, pasisveikinti su kaimynu, susilaikyti neparašius pikto komentaro internete, prisiminti, kuo nusipelnė Lietuvai Vytautas Didysis, įvertinti aukas, sudėtas kaip pamatus tėvynės laisvei ir pagalvoti apie savo elgesį, požiūrį kasdienybėje.

Kai supratau, kad nebūsiu viena iš tų, kuriems svarbiausia tik pilnos kišenės pinigų ir tikrai ne tokia, kurios mėgstamiausias posakis nesisuksi - negyvensi, pasirinkau būti žmogumi, kuris nori keistis pats padėti aplinkiniams. Tvirtai esu apsisprendusi siekti politinės karjeros ir neatbaido manęs nei purvas, nei intrigos, nei cinizmas, būdingi politikai. Galbūt jauna ir dar kvailai tikiu, kad vienas lauke karys ir gali nuoširdžiu darbu padėti ne tik artimiems, bet ir svetimiems, o svarbiausia Lietuvai. 

Valstybinės šventės yra mėgiamos populistų ir dažnai išnaudojamos purvasklaidai, man visada buvo kažkas ypatingo. Kiekviena patriotinė daina, o ypatingai valstybės himnas visada graudina ir jaudina. Dar ne taip seniai su pavydu stebėdavau Lietuvos gynėjus, Sąjūdžio aktyvistus, jaunimą, dalyvavusį Roko maršuose ir galvodavau, kodėl aš negalėjau būti ten, kodėl negalėjau savo rankomis ar žodžiais prisidėti prie to, kas dabar jau garbinga istorija. ( Čia mano mintis atspindi Š. Matulevičiaus blog'o įrašas http://sarunasmatulevicius.lt/2013/01/12/kaip-ir-as-sausio-13-aja-stovejau-prie-lauzu/ ).  Dabar jau nekyla tokių minčių. Dabar jau gyvenimo tikslas - kurti modernią Lietuvą darbais, o ne kalbomis.

Būtent kalbos mane vis dar erzina. Negaliu klausytis, kaip jaunas žmogus, paklaustas ar kadanors balsuos Seimo rinkimuose atsako, kad ne. Ir priežastis labai paprasta, esą Lietuva vistiek juo nepasirūpins, tad koks skirtumas. Kai išgirdau tokį požiūrį, mintyse iškart pasiūliau susimokėti už įgytą išsilavinimą, už visas kitas socialines paslaugas, kurias gavo iš tariamai skriaudžiančios valstybės. Esu tvirtai įsitikinusi, kad tokio požiūrio kaltininkais galima laikyti  ne tik tėvų, įpratusių naudotis visomis priemonėmis gauti naudos, bet  pilietinio lavinimo trūkumą mokykloje. Ne vienai klasei ši pamoka tampa klasės valandėle, nuobodžiu konstitucijos kalimu ar net istorijos pamokų moduliu.

Požiūris į pilietiškumą šiandien dvejopas. Jei esi pilietiškas - arba neturi ką veikti, nes sėdi tėvų kišenėje, arba tavo smegenys praplautos politinių partijų. Asmeniškai man, būti pilietiška reiškia gerbti save, gerbti aplinkinius ir gerbti valstybę, kuri vienija ir globoja. Deja, šiuo metu pagarbos labai trūksta. Tiek valstybiniams simboliams, tiek lietuvių kalbai, tiek vienas kitam. Atrodo greitai pamiršo žmonės, kaip stovėjo vienas šalia kito prie Seimo barikadų ar Baltijos kelyje. 

Kaip jau minėjau, valstybinė šventė tam ir skirta - apmąstyti, ar reikalavimai atitinka įdėtą darbą, ar žodžiai tolygūs veiksmams, ar kiekvienas poelgis vertas pagarbos. Kiekvienas mūsų esame Lietuvos garbė tik tuo atveju, jei Lietuva yra mūsų garbė.

Baisiai nemėgstu šio video, tačiau žodžiai pasakyti tada, yra gražiausia, ką galiu pasakyti ir šiandien -Lietuvai ir lietuviams. 

Sveikinu visus tuos, kurie už Lietuvą!
Gabrielė.

27. Kultūra

Viskas, ko tau reikia, yra... 
KULTŪRA

Labas : ) Mintyse visuomet rezgu planus kaip nuvykti į kokį tai koncertą ar spektaklį, tačiau svajonės niekaip nevirsta realybe. Mažeikiai, kad ir koks žavus būtų miestas, apsiriboja komercinių teatrų ir čigonų grupių pasirodymais, kurių nesmerkiu, tačiau dalyvauti juose nesiveržiu. Labiausiai pykdo situacijos, kai bilietus į nacionalinio dramos teatro spektaklį tenka grąžinti, o net ir nuėjus į kokybišką koncertą salėje tenka nekultūringai  sėdėti apsimuturiavus šalikais. 

Kadangi kultūros poreikis niekur nedingsta, reikia jį tenkinti kitais būdais. Jau minėjau aistrą skaitymui, tačiau to niekaip negana. Mada ir kinas užima ypatingą vietą mano gyvenime, tad šį sekmadienio įrašą ir skiriu šioms meno šakoms.
  • Pasigrožėkime Dolce & Gabbana rudens/žiemos kolekcija, kuri man, ypatingai šių dizainerių fanei ir mylėtojai, yra tikras himnas  mėgiamai mados krypčiai. Nors ir kaltinami tam tikra stagnacija, kūrėjai vėl pateikė moterišką, itališką ir žėrinčią kolekciją. Didžiausiais mano simpatijas pelno juodi nėriniai bei raudonos suknelės.
  • Filmas Anna Karenina, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Keira Knightley, sužavėjo mane vos pamačius pirmąsias ištraukas. Galbūt dėl kostiumų, galbūt dėl siužeto, galbūt dėl to, kad režisierius būtent tas, kuris dirbo ir su mano mėgiamiausiais filmais Atonement ir Pride and Prejudice. Levo Tolstojaus romano ekranizacija ne pirma ir ne paskutinė, tačiau žavi originalus pateikimas, garso takelis ir apgalvotos smulkios detalės. Rekomenduoju dar nemačiusiems - viename filme ir mada, ir muzika, ir literatūra, ir, žinoma, meilė! 

Šiandien mano kultūros atradimų šalimis buvo - style.com ir imdb.com.
Tai tiek,
Gabrielė.

2013 m. kovo 7 d., ketvirtadienis

26. Pavasaris

Viskas, ko tau reikia, yra...
PAVASARIS

Labas, ar džiovinate pelkėse permirkusius batus ar skubiai keičiate garderobą, vis tik jaučiate, kad pavasaris, tas magiškas metų laikas, jau griežia smagią melodiją galvoje.

Šiais metais mano pavasaris bus nuostabus. Begalybė namų darbų, papildomo mokymosi, įskaitų kartu su saule, žaliuojančiais medžiais ir šviesia nuotaika. Svarbiausia, kad tai bus laikas, kuomet užsibaigs pirmas ieškojimų kelio etapas ir prasidės greitkelis, kuriuo važiuoti teks jau savarankiškai.

Šis rytas toooks saulėtas ir maloniai nuteikiantis, kad dalinuosi keliomis, įkvepiančiomis pavasarišką nuotaiką, nuotraukomis, kurios turėtų padėti išstumti paskutinį sniegą tiek iš gatvių, tiek iš minčių.

weheartit.com
Ikiukas sėkmytės,
Gabrielė.

2013 m. kovo 4 d., pirmadienis

25.Prasimanymai

Viskas, ko tau reikia, yra...
PRASIMANYMAI

Labas, šį kartą tikrai uždelsiau su nauju įrašu ir gali būti, kad tai nebe pasikartos. Taip keistai tvarkau savo gyvenimą, kad tinklaraščiui noro ir idėjų randu tik tada, kai :

  • liko mažiau nei 100 dienų iki egzaminų
  • artėja kalbų įskaitos, kurioms reikia padoriai pasiruošti
  • ant stalo susikaupia milijonas knygų, skirtų pasiruošimui respublikinei istorijos olimpiadai
  • neįmanoma rasti valandos nueiti į organizacijos biurą ir produktyviai prisidėti
  •  reikia vykdyti kitus įsipareigojimus - organizacijoms, draugams, mokytojams, vaikinui
Ir vis dėlto, aš vėl čia. Kaip skelbia ir tinklaraščio pavadinimas - labai paprastai vėl pasineriu į tai, kas leidžia pailsinti protą, atsipalaiduoti ir pasilinksminti. 

Šiam kartui kelios akimirkos iš šimtadienio. Nepaprastą įspūdį ir jausmą paliko ši šventė, vien dėl savo prasmės. Visgi, aš nebūčiau aš, jei trumpai neaptarčiau matyto vaizdo. Taigi :
  • Labai labai džiaugiuosi gimnazijos vaikinais, nes visi pasirinko puikius kostiumus ir nuostabiai atrodė šalia merginų.
  • Šiais metais vyravo juodos spalvos suknelės, itin derėjusios prie šimtadienio temos mafija.
  • Labai mėgstu aukštakulnius, tad jų kaukšėjimas maloniai nuteikė. Dauguma panelių, net ir kasdien nesirenkančių tokio tipo batų, pasipuošė ir išradingai priderino batus.
  • Pastebėjau ir keletą nuotakos tipo panelių - šviesios suknelės, stipriai fiksuotos šukuosenos, ypatingai elegantiški bateliai.
  • Nors vyravo trumpos suknutės, keletas panelių pasirinko žemę šluojančias sukneles. Tiesa, teko pastebėti ir prioritetą kelnėms skyrusių merginų.
  • Ryškus makiažas bei minėtos stipriai fiksuotos šukuosenos paįvairino, gana gedulingą spalvų gamą, tačiau žavesio nepridėjo.
  • Kalbant bendrai, tikėjausi įdomesnio vaizdo, tačiau konservatyvios juodos suknelės ir klasikiniai vaikų kostiumai - klasika, kuriai atsispirti sunkiai sekasi.
Pridedu ir porą nuotraukų, kad laukdami sekančio įrašo pasigrožėtumėte.

Ikiukas sėkmytės,
Gabrielė.