2013 m. gruodžio 27 d., penktadienis

49. Skylės

Viskas, ko tau reikia, yra...
SKYLĖS

Nežadėjau tokio anti įrašo, apie tai, ko iš tikrųjų niekam nereikia, rašyti tarpušvenčiu. Tokiu laiku ir taip daug ką mini depresijos įvairiomis formomis kamuoja arba atvirkščiai dar žiauriai linksma ir saldainiuose esantis cukrus palaiko aukštą entuziazmo lygį. 

Apskritai, skylės kaip dalykas, kuris mane labai liūdina, įgavo formą tik prieš keletą dienų, kai išgirdau įdomią dainą, kuri taip ir vadinasi - skylės (tik aišku angliškai gal ir poetiškiau skamba - holes).
Iš tikrųjų truputį privertė susimąstyti ir apie savąsias skyles. Na, jei su jų skaičiumi lengviau, tai su jų gyliu ir pločiu yra taip blogai, kad dabar esu kaip koks geras didelis šveicariškas sūris (žinot, tas su skylėm, kaip iš filmukų).

Didžiausia skylė tikriausiai mano supratime apie tai, kas yra draugystė. Nesakau, kad neturiu draugų, bet kartais atrodo, kad tie, kurie tokiais vadinami yra labai labai nedraugiški. Aš pati nesu pats socialiausias žmogus pasaulyje, bet gaila, kad žmonės, kuriuos kažkada galėjai pavadinti šeima, kurie apie tave žino milijonus dalykų, kuriuos laikai paslaptimi, mano atveju niekad nėra tie, kurie šalia. Kita vertus, labai noriu tikėtis, kad tie, kurie dar nebuvo pavadinti šeima, bet man labai svarbūs, tie, kurie įkvepia, ir tie, su kuriais norisi praleisti kuo daugiau laiko, nėra tik iliuzija. Aišku, lengva sakyt, kad vienas ar kitas žmogus yra draugas, tačiau išlaikyti abipusį ryšį yra ganėtinai sunku. Ir čia vėl skylė, kyla klausimas, ar su draugais turi būti sunku? Galima ilgai svarstyti, išvartyti klausimus į visas įmanomas puses, bet ar tai padės užpildyti mano skylę? Man, dideliai savanaudei, svarbiausia, kad nereikėtų laukt kelias dienas, kol "geriausia draugė" atrašys, kada kavos, arba kol nauji draugai prisimins. Tik tiek.

Kita skylė, net didesnė ir už didžiausią tikriausiai, pas mane yra dvejose vietose iškart. Kaip pas tikrą, jau aprašytą dramų karalienę, širdyje ir smegenyse. Viena skylė, sukelianti tieeeek skausmo, tiek, nepabijosiu to žodžio, šūdų. Nors turiu patį mylimiausią vaikiną, su kuriuo esu ilgai ir beveik laimingai jau porą metų, aš niekaip negaliu būti laiminga iki galo. Tiesiog. Skylė tokia plati, man atrodo, kad jau užima tiek plaučius (sunku kvėpuoti) ir spaudžia ašarų latakus, kurie, deja, nemėgsta būti sausi. Visada periodiškai, kaip užsakytas žurnalas, atsiranda kažkokios mintys, apie tai, kad man reikia visai kitokių dalykų, kad turiu kažkokių neišsiaiškintų dalykų, su žmonėmis, kurie ramiai gyvena ir vargo nemato manęs net prisiminti. Net dabar rašydama, turiu tą žmogų mintyse ir man tuoj sprogs galva, kaip noriu, kad jis pasakytų man ką nors. Bet ką. Visada buvau tokia skylėta, visada buvau tokia traumuota. Gal ir nėra ko stebėtis, kad niekas apart eilinio paašarojimo man nesigauna. Užtenka prisiminti praėjusius metus. Abitūra, atrodo kiekviena šventė kaip paskutinė - šok iki nukritimo, juokis, bendrauk. Ne. Kam man linksmi vakarėliai. Per visas šventes tradiciškai išliedavau ašarų upelį. Per visas, ir ką ten upelį. 

Baisu, kai savo silpnybes surašai ir gali pažiūrėt kažkaip kitaip. Manau, kad reikia. Gal visa tai parodo, kodėl atrodau kitiems tokia liūdna, gal parodo, kad reikėtų pasigydyti, nusileist ant žemės? Gal parodo, kad reikia džiaugtis tuo, ką turiu? 

Nes iš tikrųjų yra tik taip : we've got holes, but we carry on.

2013 m. gruodžio 24 d., antradienis

48. TOP

Viskas, ko tau reikia, yra...
TOP

Visokie top sąrašai yra šiaip labai banalus dalykas. Vis dėlto, supaprastina informacijos ieškojimą ir panašiai. Na pavyzdžiui, jei ieškotumėt, kad kas gi buvo Metų žmogus 2012 ir iškart mano praėjusių metų top sąrašas viską pasako - Raminta.

Šiais metais nelaukiu Naujųjų išvakarių, galvoju, kad apie 2013-uosius galima pamąstyti jiems ir nepasibaigus, juolab, kad šito top'o tikslas ir yra padėkoti ir pasidžiaugti.

LETS KAMON

Metų bedarbis
Čia būsiu AŠ. Manau, kad 2013 metais pakankamai darbų palikau: nebeaplankau Verslios kartos, baigėsi JEK kadencija, sakė gimnazijoj irgi užteks sėdėt, ir dar į politikos mokslus įstojau. Tiesiog combo breaker - nors Biržų darbo birža jau užimta, Mažeikiuos gal dar bus man vietos.

Metų susipažintukas
Iškilmingai skelbiu - projektas Moksleiviai į Vyriausybę. Ačiū visiems, kas šį projektą rengė, kas dalyvavo, kas sutiko pasidalinti savo žiniomis ir vizitinėmis kortelėmis. Nežinau kito projekto, kur galima susipažinti ne tik su Lietuvos ateitimi(be ironijos), bet ir su televizijos kameromis, karine tvarka, išbandyti savo toleranciją picoms, taip pat pabendrauti su gyvu, kalbančiu ir nusišnekančiu prietaisu. Geriausia patirtis valstybės institucijose so far.

Metų dovana
Ir vėl laimėjo Raminta. Aš nežinau kodėl, bet jos dovanos būna visada tokios, kokių noriu, o tuo labiau, kad padarytos iš širdies(tikiuosi). Myliu tiek panelę šėtonę, tiek Obamą, kurį dabar turėsiu taaaip arti savęs.

Metų ašarų pakalnė
Čia šiokia tokia kova vyko. Galvoju ar kokią valandą verkimas be sustojimo su pasikūkčiojimais dėl kažkokių kvailų priežasčių visai ne blaivios sąmonės ar smagus grupinis ašarų nubraukimas su JEK dinozaurienėmis. Laimėjo pastarasis, nes buvo ne gniuždantis kaip pirmasis, bet labai gaivinantis ir suartinantis. Ir dar bent paguodė kažkas.

Metų vieta
Viešbutis. Sakyčiau, kad bet koks, bet tikrai ypatingai išsiskiria čia Artis. Viskas tuo ir pasakyta.

Metų selfiekurieniekamnerūpi porininkas
Matas Grabauskas. Būsimas akušeris. Tostų čempionas. Sveikinu, nugalėjai mano mamąąą!

Metų lūžis
Išlaikiau egzus, baigiau mokyklą, buvo išleistuvės, įstojau į universitetą. Baisu.

Metų skaitytojas
Ačiū Tau, kad skaitai. Galėtum ne tik skaityt.( ir sorry, nebemesiu iš fb draugų)

Metų moteris
Čia tokioj paslaptingoj ir mylinčioj kategorijoj lygiomis dalimis vietą užima LoLreta ir Aušrinė. Nepatinka man tokia diarchija šitoj vietoj, bet niekaip nerandu kriterijaus, kuriam kuri nors pralaimėtų. Abi moteriškos, abi intelektinės žvaigždelės, abi mano gyvenimo moterys. MILIU tiesiog.

Metų žmogus
Aldonėlė. Nes stipriausiai apkabina ir daugiausiai komplimentų pasako. Ji yra pati šilčiausia!


Ačiū visiems, ačiū 2013, ačiū!

2013 m. lapkričio 11 d., pirmadienis

47. Spyris

Viskas, ko tau reikia, yra...
SPYRIS

Spyris yra vienas iš nuostabiausių dalykų. Ir  ne tik tobulas Jackie Chan'o kojų valdymas, bet ir tas moralinis - pats reikalingiausias.

Spyriai labai svarbūs ir linkiu Jums jų,kai:
  • tenkina status quo. Jis neturėtų tenkinti, visada reikia norėti geriau. Sėdėti  vietoje gal ir patogu, tačiau judėti pirmyn nepalyginamai įdomiau.
  • kai laikas bėga pro šalį. Spyris trumpam sustabdys, privers apsidairyti ir suprasti, kad reikia bėgti kartu.
  • kai kankina nežinia, nuo ko pradėti, kur sukti, į ką kreiptis. Spyris tada puikus orientyras.
Vis dėlto, ne bet koks krustelėjimas gali būti tas, kurio Jums reikia. Linkiu, kad spyriai būtų:
  • savalaikiai. Juk niekas nenori būti spardomas, kai yra savo vėžėse ir aiškiai mato tikslą. 
  • geranoriški. Spyris turėtų būti gaunamas ir priimamas iš žmonių, kuriems tikrai rūpi ar praleisi dar vieną dieną lovoje su krūva maisto ir serialais, ar pagaliau atsikelsi ir eisi, kur tavęs laukia.
  • profesionalūs. Vėlgi, čia ne apie Jackie Chan'ą. Čia apie mokytojus, dėstytojus, mamas ir tėčius, kurių darbas yra švelniai, bet kartu ir stipriai spardyti.
Gal ir keista, bet pati pastoviai ieškau spyrių. Ir tikrai ne dėl to, kad mazochistė, o dėl to, kad noriu kažkur nueiti, o nuėjusi ne sėdėti rankas sudėjusi, bet parodyti, kad tokia esu tokia gera, kaip Jackie Chan'as Rytų kovų meistras.
Kaip gi be Jackie? 
Beatos virtuvės atvirų durų diena - spyris kaip reikalas. Spyris būti sėkminga.
Ačiū ir smagių spyrių,
Gabrielė.

2013 m. spalio 23 d., trečiadienis

46. Kalendorius

Viskas, ko tau reikia, yra...
KALENDORIUS

Nežinau, kas čia man užėjo su tuo laiko skaičiavimu, bet kai pagalvoji tai labiausiai nuo jo ir priklausau šiomis dienomis. Tad šįkart trumpai apie tai, kokios datos svarbiausios mano kalendoriuje, kokių įvykių laukiu ir kokios sukaktys apibrauktos raudonai.

Visų pirma, verta pakalbėti apie patį kalendorių, kuris atplaukė iš už jūrų marių, iš alaus šalies, kur namai iš duonos ir žmonės kirčiuoja priešdėlį per. Tikrai taip, mano kalendorius iš Biržų ir iš  mylimos Ramintos širdelės ( va, paminėjau tave ir 2013 m.). Tobulas dalykas, kurį pirmą pastačiau bendrabučio kambaryje, ir ne tik kaip naudingą daiktą, bet kaip priminimą, kad turiu draugę-šėtoną.

Tad dabar apie datas. 
Iš tikrųjų visos jos svarbios. Kiekvieną dieną yra ko laukti, kuo stebėtis, ko bijoti.
Vis dėlto.

  • Spalio 30 d. pirmas seminaras pas Ingridą Šimonytę. Ir laukiu, ir bijau, ir jau skaitau medžiagą. Reikia sužibėti. O jei rimtai, tai nuostabu turėt galimybę mokytis iš tokių specialistų, kurie ne tik teoriją gerai dėsto, bet ir turi ohoho kokį puikų humoro jausmą.
  • Lapkričio 18 d.  - pirmojo (nors ir komandinio) rašto darbo pristatymas. Bandysime su draugais apžvelgti Lietuvoje  klientelizmo kuriamą šešėlį politikoje. Artėja tas nuostabus metas, kai kalendoriaus nebematai, o atsimerki tik paskutinę naktį. Can't wait!
  • Visi žinot kokiom dienom bus KALĖDOS. Šventė, kai namie ir širdy bus šilta šilta, galėsiu visiems dovanoti dovanas, yra itin laukiama. Jau galit vardint savo pageidavimus !
  • Kažkada ten sausį baigsis sesija. Nerūpi man tie egzai (tikrai juokauju), svarbiausia, kad baigsis lažybos dėl mano antakių gyvybės. Kol kas dar daug dienų neužbraukta...
  • Balandžio mėnesio nelaukiu. Nenoriu to jubiliejaus. Sėdėsiu kaip grumpy cat  ir bandysiu apsimest, kad man 16. Mamytė tobulai paguodė - žinok, sako, nepastebėsi kaip jau ir 40 ateis. Nors gerai pagalvojus, gerai kad JAU 20. Tuoj ir į prezidentes galėsiu eit !

Aišku, bus dar daug gražių ir nelabai dienų, sukakčių, progų, vakarėlių, darbų, atostogų ar tai mokslų. Svarbiausia turėt gerą kalendorių, kad nepasimest tose dienose.


Miau,
Gabrielė

2013 m. spalio 15 d., antradienis

45. Laikas

Viskas, ko tau reikia, yra...
LAIKAS

Sveiki, apie laiką šį kartą norisi parašyti ne tik todėl, kad milijoną dienų nebuvo naujo įrašo. Šiandien apie tai, kiek laiko reikia, kad atrastum save naujoje vietoje, įsikurtum naujam gyvenimo etapui, sukurtum draugystę, išmoktum džiaugtis akimirka.

Dažniausiai ne viskas būna taip romantiška kaip tikimės. Taip ir man studijos, nauja gyvenamoji vieta, pažintys ir lekiančios dienos kartais virsta tiesiog pilkomis dėmėmis, kai norisi būti nematomam. Vis dėl to, romantikos niekas už mus nesukurs. Džiaugsmą ne tik gauname, bet ir patys turime pagimdyti.

Apie viską iš eilės.

Studijos. Viskas susiję su TSPMI (mistiškas junginys raidžių, kurios tampa gudriu Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto pavadinimo trumpiniu) yra absoliučiai dviprasmiška. Atrodo, kad vieta, kurią taip norėjai pasiekti dėl jos teikiamų galimybių, profesionalių dėstytojų ir smagios studentijos, turėtų kasdien užtikrinti pasitenkinimą. Tačiau nuo pat stojimo rezultatų paskelbimo kasdien vis labiau meh... Ilgai trunka save motyvuoti pozityviai vertinti studijas, tačiau nusiskundimų taip pat argumentuotai neišdėstyčiau. Tikrai viliuosi, kad studijos, kurios akademine prasme jau verčia didžiuotis savo asmens priskyrimu institutui, nekels daugiau abejonių, o tik suteiks daugiau atsakymų.

Bendrabutis. Čia, kaip ir Kaune, tikriausiai gyventi galima. Atmosfera tikrai studentiška visomis prasmėmis ir tai labai smagu - bet kada gali rasti draugą puodeliui arbatos ar bokalui, kepimo miltelių pyragui ar aukso vertės tualetinio popieriaus. Apie smagiuosius tualetus kasdien vis pilnesnius, apie viryklės paviršių, kurį nuvalius galėtum pasigaminti vakarienę, apie dušą, kuriame šilto vandens tekančio į penkioliktą aukštą reikia laukti 15 min, geriau net nekalbėsiu. Viską nustelbia tobulas miesto vaizdas ir kasdienė baimė dėl gyvybės važiuojant liftu.

Draugystė. Išvažiavusi iš namų jau rugpjūčio pabaigoje spėjau susirasti daug naujų  galimų gerų draugų. Projekto Moksleiviai į Vyriausybę metu turėjau progą susipažinti su  linksmais, ambicingais žmonėmis, nebijančiais Karo akademijos bendrabutyje demonstruoti savo šmaikštumo. Tiek Donata iš Džionavos, tiek Lukas Kornelijus Vaičiakas, tiek kiti ministrai tobulai papildė projekto programą. Kalbant apie draugystę būtina paminėti ir tobulą Jaunimo Europos komandą, kurios tobulumui tobulai nėra ribų. Nauji žmonės ir senieji vilkai tiesiog  užkrečia savo tobulais balsais, šokio judesiais ir tobulu humoro jausmu. Ko gi daugiau reikia tobulai draugystei, ar ne Raminta, Aušrine, Amanda, Aurelija? Ir žinoma, kursiokai bei grupiokai. Seni ir nauji pažįstami, kurie kasdien leidžia pažinti juos iš naujo. Žmonių šypsenų ir sėkmės istorijų niekada nebus per daug.

Akimirkos. Vilnius yra toks miestas, kuriame magiška būti. Aišku, neklaidžioju po gyvenamuosius rajonus, tačiau senamiestis yra atgaiva ir palaima akims bei mintims. Vaikštai Silva Rerum, Vilko valandoje aprašytomis gatvėmis, lipi į Gedimino kalną, siauromis gatvelėmis keliauji į institutą. Myliu minias žmonių Katedros aikštėje ir Gedimino prospekte, popierinius kavos puodelius rankose ir smagų šurmulį Bernardinų sode. Kiekvieną dieną reikia vis daugiau vietos širdelėje - naujoms vietoms, mėgstamiems ritualams, miesto dvasiai sudėti.
VISIEMS PO PUPONAUTĄ !!!
Miau,
Gabrielė.

2013 m. rugpjūčio 20 d., antradienis

44. Atsisveikinimas

Viskas, ko tau reikia, yra...
ATSISVEIKINIMAS

Apie viską iš eilės. Atsisveikinti žmonėms dažnai būna skaudu bei sunku. Atsisveikinimas dažnai palieka žaizdą.

Manasis trunka jau ilgai, praktiškai visą vasarą. Prasidėjęs nuo paskutinio skambučio šventės, dabar jau skaičiuoja paskutines savo dienas. Nesakyčiau, kad atsisveikinti buvo, yra ar bus lengva. Vis dėlto, tikrai neskaudu.

Kiekvieną atsisveikinimą reikia priimti natūraliai :

  • Galbūt draugystė, kurią laikome itin ypatinga, gali būti tik lengva iliuzija, kuriai lemta greitai išsisklaidyti? Kodėl gi tada nepasakius sudie, užbaigti viską ardantį aiškinimosi procesą?
  • Juk nenorime sėdėti toje pačioje vietoje tarsi senos kerpės, kad ir kaip tai atrodytų saugu. Todėl ir čia padeda atsisveikinimas : kraunami lagaminai, naujas būstas - verčia nusipurtyti apaugusias samanas.
  • Kelionės prie jūros kada tik panorėjus tikrai geras dalykas, tačiau tuo ir žavus pajūrio smėlis bei bangų purslai - su jais tenka trumpam atsisveikinti, kad galėtum grįžti dar labiau išsiilgęs. 
  • Žmonės, su kuriais leidai didžiąją dalį savo gyvenimo, dabar lygiai kaip ir tu nori pradėti naują. Galbūt atsisveikinimas nereikalingas, bet trumpas iki primins apie pasikeitusį visų statusą.
Galima sakyti, kad atsisveikinimų gyvenime iš vis nereikia. Tačiau ar bus kam pasakyti labas, jei prieš tai netarsim viso gero?
ATE,
Gabrielė

2013 m. rugpjūčio 13 d., antradienis

43. Šviesus protas

Viskas, ko tau reikia, yra...
ŠVIESUS PROTAS

Vos prieš porą minučių mano rankos rinko visai kitokį įrašo pavadinimą. Vis dėlto, nusprendžiau, kad apie BATUS bus galima parašyti ir vėliau, ir daug kartų, o akį ir mintį užkabino Eleanor Roosevelt citata.

Great minds discuss ideas; average minds discuss events; small minds discuss people.

Labai gerai, kad ši citata pasiekė mane dabar, kai yra puikus laikas pamąstyti, ar tikrai darau viską, ką galiu, kad būčiau geriausia. Nemanau, kad, anot E. Roosevelt, esu great minded, bet dar turiu pakankamai noro išsinerti iš vaikiško apkalbų zuikelio kailiuko.

Šviesus protas man niekad nereiškė diskusijų vien apie aukštąsias idėjas, tačiau itin vertinu ir gerbiu žmones, kurie sugeba perteikti savo pomėgius, smagias mintis ir požiūrį profesionaliai, paversti tai verslu, sėkmingo gyvenimo pagrindu.

Puikiai suprantu, kad neužtenka skaityt IQ ar VALSTYBĖS, kad  protas taptų šviesus. Svarbiausia yra savo pasirinktą kelią nuolat stiprinti žiniomis, pažintimis ir proto stimuliacija.

Knygos, projektai, internetas, draugai, spoksojimas pro langą su gera mintimi galvoje, gėlių laistymas. Viskas padeda pašviesėti, jei tik to norim.

Todėl tik pirmyn ir jokių atgal. Patikėkit, dabar puikus metas pradėti. 

Iki,
Gabrielė

2013 m. rugpjūčio 10 d., šeštadienis

42. Keksiukai

Viskas, ko tau reikia, yra...
KEKSIUKAI

Keksiukai tai toks maistas, kurį man sunku apibūdinti žodžiais. Norisi tiesiog krėsti tešlą į formeles ir laukti tą magišką laiką, kai po namus sklinda kepinių kvapas. Būtent taip šią vasarą itin dažnai darau. Jau rašiau apie keksiukus su braškėmis, kurie savo skoniu pribloškė ne vieną ragavusį.

Dažniausiai savo keksiukų nepuošiu įmantriais kremais. Leidžiu pagrindinėms dalims tapti ir lengvais papuošimais. Vis dėlto, vieną dieną iškepsiu keksiukų, kuriems nepagailėsiu nei laiko, nei puraus kremo. Svarbiausia man -įtikti valgytojams.

Šį kartą du receptai pačių vasariškiausių keksiukų. Pirmieji su persikais, itin minštučiai puikiai tiko pavaišinti svečius. Na, o nuostabaus aromato kepiniai su mėlynėmis pradžiugino šeimą. Dalinuosi lengvai suprantamais receptais ir linkiu kūrybinės virtuvinės sėkmės.

Keksiukai su persikais - receptas pasiskolintas iš http://mukatanas.blogspot.com/2011/01/menas-myleti-save-ir-leisti-sau.html


Kepinukai su mėlynėmis skrandį pasiekė iš šios nuorodos - http://www.inspiredtaste.net/18982/our-favorite-easy-blueberry-muffin-recipe/

Skanaus, 
Gabrielė

2013 m. rugpjūčio 9 d., penktadienis

41. Gražūs dalykai

Viskas, ko tau reikia, yra...
GRAŽŪS DALYKAI

Rugpjūčio mėnuo šiemet turtingas ne tik asmeniniais džiugiais įvykiais, tačiau ir tarptautinėmis geromis naujienomis Lietuvos padangėje. Kalbu, žinoma, apie dviejų itin lauktų prekės ženklų H&M ir IKEA pasirodymą mūsų šalies rinkoje.

Kaip žmogus, kuris daug laiko skiria parduotuvių asortimentui apžiūrėti ir yra gražių dalykų maniakas, jau spėjau po kaulelį išnarstyti abiejų kompanijų interneto puslapius bei išsirinkti tobuliausiai mano skonį atitinkančius daiktus.

H&M


IKEA
Belieka tikėtis, kad iš nuotraukų mano kompiuterio ekrane gražūs dalykai taps rūbais ir aksesuarais, kuriais puošiuosi bei baldais, indais ir kitais rakandais, kuriais naudosiuosi.

Ate,
Gabrielė

2013 m. rugpjūčio 5 d., pirmadienis

40. Sėkmė

Viskas, ko tau reikia, yra...
SĖKMĖ

Kai nusprendi visą vasarą skirti vien poilsiui, kai miegi iki pietų, kai skaitai nuostabiausias knygas, kai pasineri į serialo kuriamą intrigą, kai kvapą gniaužia sodo uogų skonis, kai oda rusvėja su kiekvienu išėjimu laukan...

Būtent tada ir sukirba mintis, kad kažko trūksta. Gal veiklos visuomeninėje srityje, gal kelionės į užsienį, gal naujų iššūkių sau. Visą vasarą leidžiant vėžlio stiliumi (lėtai ir sėsliai), greit užklumpa baimė, kad darbo knygoje vien tušti puslapiai.

Vis dėlto, viskas pataisoma. Vienas ar kitas pasisėdėjimas su draugais, lemtingas stojimo rezultatų paskelbimas, susipažinimas su naujais žmonėmis bei maži svajonių išsipildymai leidžia patikėti, kad ne tokia jau beviltiška ta mano vasara.

Studijuosiu ten, kur norėjau. o kad pradžiai būčiau kietesnė už daugumą kitų fux'ų, dalyvausiu projekte MOKSKLEIVIAI Į VYRIAUSYBĘ. Esu pakviesta atlikti praktiką Ministro Pirmininko tarnyboje, todėl nemažai ir džiaugiuosi.

Šiai vasarai sėkmės man užteks per akis. Tikiuosi, kad ateinantis ruduo, mokslo metai ir studijos bus ne ką mažiau sėkmingi.
Ate,
Gabrielė

2013 m. liepos 21 d., sekmadienis

39. Pabaiga

Viskas, ko tau reikia, yra...
PABAIGA

Ilgai galvojau, ar iš vis bandyti rašyti apie mokyklos baigimą. Vis dėlto, susiklosčius tinkamoms aplinkybėms, kilo keletas minčių susijusių su išleistuvėmis.

Šventė, kurios esmė brandos atestatų įteikimas, daugeliui turi kur kas didesnę reikšmę. Tai gali būti skausmingas atsisveikinimas su jaukia mokyklos aplinka, kurioje jauteisi lyg savo komforto zonoje. Variantas, kad išleistuvės - paskutinis trankus vakarėlis su klasės draugais, pažįstamais, su tais, su kuriais sieja išdaigos mokykloje.

Šventė dažnai tampa atsisveikinimo su vaikystės draugais, kurie per ilgus metus keitėsi ir augo kartu su tavimi. Vakaro metu neretai atsiskleidžia ilgai savyje laikyti jausmai, juk alkoholis dar niekam nesurišo liežuvio. Galiausiai, proga panelėms nuostabiai gražiai apsirengti, gauti daugybę gėlių ir pašokti su simpatija.

Man daugiausiai džiaugsmo kėlė tai, kad mano klasės draugai patys smagiausi tekilos bičiuliai, smarkiausi šokėjai, gražiausi fotomodeliai.

Sėkmės visiems šiemet baigusiems mokyklą. Viskas, kas geriausia, ateityje !

Ikiukas sėkmytės,
Gabrielė

2013 m. liepos 16 d., antradienis

38. Sodas

Viskas, ko tau reikia, yra...
SODAS

Kai egzistencinės mintys kirbina širdį, kai namie trūksta oro, kai atsibosta vienspalvė kambario siena... Visais šiais atvejais einu į sodą.

Supynės, obelys, uogų krūmai bei daigeliai, daugybė gėlių. Nuostabios detalės, leidžiančios pailsinti akis, protą, sielą.




Kviečiu visus į mano sodą, atsineškit arbūzų !

Ate,
Gabrielė

2013 m. liepos 14 d., sekmadienis

37. Klausimai

Viskas, ko tau reikia, yra...
KLAUSIMAI

Buvo neseniai čia toks vakaras, kai atsirado puiki proga užduoti rimtus klausimus svarbiems mano gyvenime žmonėms. Visa tai per kelias dienas, dėka mano asmenybės ypatumų, pavirto šio įrašo turiniu.

Klausimai apie kuriuos rašau - draugystės tema.  Apie tą ramstį, be kurio retas gyvena pilnavertį gyvenimą. Ryšys tarp žmonių dažniausiai paliekamas savieigai, srovei, nereikalaujančiai klausinėjimo.Vis dėlto, klausimai, kuriuos teko užduoti ar išgirsti pačiai, be didesnio vargo sukėlė tam tikrą sąmyšį tvarkingose sąvokų lentynose.

Kas nustato draugystės taisykles? aka Kas pasakė, kad turi būti taip, o ne kitaip?
Neradau atsakymo į šį klausimą. Nežinau, kad ir koks bailus atsakymas, leidžiantis nusiplauti pareigą mąstyti giliau, niekada manęs netenkino. Nors ir pateikiau tokį atsakymą žinau, kad jis netinkamas. Tinkamo atsakymo , kaip ir į bet kokį atvirą klausimą apie jausmus, nėra.

Kas apibrėžia, kaip turi bendrauti geriausi draugai? Pirmas variantas, jie patys. Iškilus sunkumams, jie gali pasišnekėti, išsakyti savo lūkesčius. Antras variantas, elgtis taip, kaip kiti. Juk ne beždžionių planetoje gyvename, gražios draugystės pavyzdžių apstu. Galiausiai, likimas. Deja, juo pasitikint, klausimų kelti nebegalima.

Kas nutinka, kai draugų mąstymas šiuo klausimu skirtingas? Jei vienas mano, kad jiedu turėtų bendrauti pagal kitų pavyzdį, o antras tiesiog nori, kad jų draugystė būtų unikali, pagal jų pačių taisykles?

Laukiu atsakymų, nuoširdžiai laukiu.

Kodėl viskas taip komplikuota? aka "Antros mintys"
Šį klausimą uždaviau aš, gi nekeista. Kaip nutinka taip, kad draugystė, kuri turėtų būti paprasta, tampa vienu dideliu nesusipratimu. Draugai vienas kitą kaltina nesusikalbėjimu, ignoravimu, apsimetinėjimu. Kas trukdo gražiai bendrauti?

Realiausias variantas, kad tai vienas iš draugų. Galbūt jam norisi daugiau, nei kitas gali pasiūlyti. Dažniausiai taip gali nutikti, kai geriausi draugai - vaikinas ir mergina. Deja, kuo toliau, tuo tvirčiau tikiu, kad nuoširdi draugystė tarp vaikino ir merginos yra įmanoma. Žinoma, kiekvienas atvejis individualus, tačiau "antrų minčių" apie draugą sindromas - sunki draugystės liga.

Kas kaltas? aka
Tas, kuris klausinėja.

Klausimai, ypatingai tie, kurie nepatogūs, turi būti atsakyti kuo greičiau. Pasirūpinkit tuo.
Miau,
Gabrielė.

2013 m. birželio 30 d., sekmadienis

36. Braškės

Viskas, ko tau reikia, yra...
BRAŠKĖS

Braškių sezonas mano daržuose eina į pabaigą. Liūdna, kad dienos meniu nepasipildys pilnais indais didelių raudonų uogų.

Gedulinga proga pasidalinsiu itin skanių bei ilgai ant stalo neužsistovinčių keksiukų receptu. Pagaminti truks tik keliolika minučių, o malonumas ragauti atpirks indų plovimo sunkumus.

Reikės:

  • 315 g pyragų miltų
  • 2 didelių kiaušinių
  • kepimo miltelių
  • sodos
  • druskos
  • 150 g cukraus
  • 50 g minkšto sviesto
  • 5 ml vanilės esencijos
  • 125 ml grietinėlės
  • 125 g BRAŠKIŲ
Gaminame:
  1. Miltus, kepimo miltelius išsijoti, sumaišyti, įberti druskos.
  2. Išplakti kiaušinius su cukrumi iki kreminės konsistencijos.
  3. Sudėti sviestą, vanilės esenciją, darkart suplakti.
  4. Sudėti sausuosius ingridientus.
  5. Supilti grietinėlę, supjaustytas BRAŠKES, sumaišyti.
  6. Pripildyti formeles, paliekant vietos.
  7. Kepti 20 min., 180 laipsnių temperatūroje.
Iškepusius keksiukus pagardinti galima pasitelkus visas fantazijos galias : plakta grietinėle, grietinėlės sūrio kremu, šokoladu ar BRAŠKIŲ tyrele.

Skanaus,
Gabrielė.

2013 m. birželio 28 d., penktadienis

35. Drama

Viskas, ko tau reikia, yra...
DRAMA

Niekada apie tinklaraštį negalvojau kaip apie dienoraštį. Vis dėlto, peržvelgus įrašus labiau negu aišku, kad asmeninio gyvenimo detalės natūraliai persipina su bendro pobūdžio detalėmis. Apskritai, dienoraštį rašiau tik vieną kart gyvenime, kai buvau dar tikrai vaikas, mokiausi pradinėje.

Būtent nuo to laikotarpio kas keletą dienų į galvą šauna mintis, kad esu įsimylėjusi dramas. Ne tik filmuose ar knygose, bet kas žiauriausia ir savo gyvenime. Neteigiu, kad dramos reikia visų žmonių gyvenimuose, bet manajame jos yra tiek, kiek tik netingiu sukurti.

Šis įrašas daugiau ar mažiau skirtas man pačiai ir išskirtinai vienam žmogui, kuris gali būti, kad dažnai dėl dramos elementų mano charakteryje, nelabai mane supranta. Taigi, trumpai apie tai, kaip atpažinti "drama queen" ir nesusigadinti gyvenimo ja būnant.
  • Pirmas punktas, kurį noriu akcentuoti kaip problemas keliantį, yra smegenų laidelių trumpieji jungimai. Žmonės, ieškantys dramų, pasižymi gebėjimu ištraukti neramumų iš niekur, todėl net ilgi, sveiki, kupini meilės ir supratimo santykiai jų netenkina. Tai bloškia prie žemės, verčia kurti neįtikinamiausias teorijas, tačiau visa tai verčiausia palikti tiems nepaaiškinamiems smegenų vingiams ir stengtis bent šios problemos nepadaryti drambliu.
  • Dramų karaliai ir karalienės tiesiog priklausomi nuo sekinančio, kankinančio mintis, spaudžiančio ašarą meno. Užuot pasiklausiusi geros nuotaiko užtaisą nešiojančių muzikos grupių, be sustojimo leidžiu Lana del Rey ar kokias tai kitas graudžias balades. Nepaisant to, kad skaitau romanus ir žiūriu filmus, verčiančius skaudėti širdį, kiekviename iš jų ieškau savo gyvenimo istorijos, savo tragedijos. Nežinau, ką apie tai pasakytų holokaustą išgyvenę, karą matę ar badą kenčiantys, tačiau man asmeninės tragedijos baisiai patinka.
  • Beprotiškas praeities analizavimas ir betikslis ateities projektavimas niekam neatneša lengvo gyvenimo. Milijoną kartų skaityti senas žinutes ar begalybę naktų sapnuoti nerealius dalykus žiauriai sucks. Ką gi, per 19 metų pripratau prie to kaip prie kvėpavimo. 
Niekas tokių personų nemėgsta, todėl nemažai laiko reikia skirti ir charakterio bjaurybių maskavimui. Deja, to niekaip nepavyksta padaryti iki galo. Žmogau, jei supratai, kad šis įrašas skirtas tau, tai klausyk: baik su manim bendraut užuominom, leisk sužinot ką iš tikrųjų mąstai ir nereikės laukt mėnesių kol parašysiu.
Miau,
Gabrielė.
P.S. Šis įrašas baisiausiai hiperbolizuoja mano psichologinius sutrikimus, bet čia tik dar vienas kvailos mergaitės bruožas - iš musės daryt dramblį.

2013 m. birželio 27 d., ketvirtadienis

34. Vanduo

Viskas, ko tau reikia, yra...
VANDUO

Po sunkios paros, keliaujant per Lietuvą ir susiduriant su nemažais akademiniais iššūkiais, pagaliau sugalvojau, kaip pavadinti naują įrašą.

Galiu atvirai pasakyti, kad esu žmogus, kuris " dive too deep", todėl man paprasti reiškiniai, sąvokos, žmonės ir jų vardai, dažniausiai asocijuojasi su daugiau nei vienu dalyku. Sugebėčiau tikriausiai net karvės "lenciūgą" susieti su Karlo Lagerfeldo katyte.

Esmė tame, kad vanduo yra medžiaga, savyje turinti daugybe jėgos ir prasmės. Keletas aspektų iškart nušvinta akyse.

  1. Gerti. Man, kaip didelį kiekį vandens per dieną išgeriančiai panelei, vandens buteliukas jau tapęs artimiausiu delno draugu. Akivaizdu, kad vanduo - stebuklingas skystis, valantis organizmą, skaistinantis odą ir maloniai nuteikiantis skrandį. Nereikia net klausti daktaro - be abejonių vanduo tampa pirmu vaistu.
  2. Maudytis. Vasara gi. Ežeras, jūra ar upė, o gal tiesiog kasdienė dušo kabina. Vanduo vėl nusipelno didžiausių liaupsių, nes plaukiojimo malonumas ar tiesiog gaivi srovė, tekanti iš krano, turi raminantį poveikį. Galimybė plaukti apie nieką nemąstant ar palepinti save putomis ir druskomis pagerinta vonia - puiki streso prevencija ir gydimas tuo pat metu.
  3. Verkti. Ašaros jokiu būdu nėra neigiamas dalykas. Tikriausiai taip sakau tik todėl, kad iš akių srūvantys sūrūs vandens upeliai dar ne per seniausiai buvo mano jei ne kasdienybė, tai bent jau kassavaitybė. Tai, kad visuomet mąstau per daug, per giliai, per plačiai, visuomet turi bruožą išsiveržti ašaromis. Panika dėl ateities, geriausio draugo ignoravimas ir visiškai gluminantis bendravimas, širdelės reikalų komplikuotumas. Nemėgstu verkti, tačiau vanduo tikriausiai natūraliai trokšta pasišalinti iš organizmo.
  4. Juoktis. Kas nemėgsta juoktis? Geriausia juoktis iki skausmo, iki to paties ašarų nevaldomo tekėjimo skruostu, iki signalo ieškoti artimiausio tualeto. Vanduo vėl lydi procesą, teikiantį milijonus laimės adatėlių.
  5. Žiūrėti. Tiesiog. Į pelkę, į lietų, į jūrą. Nuo olos, per langą, iš paukščio skrydžio.
Toks štai vanduo man. Visko nenoriu nei talpinti, nei minėti įraše. Svarbiausia materijos esmę pajusti patiems.
Ate,
Gabrielė.

2013 m. birželio 19 d., trečiadienis

33. Akimirka

Viskas, ko tau reikia, yra...
AKIMIRKA

Labas, visiems besidžiaugiantiems vasaros malonumais !

Šį kartą apie akimirką. Vienos tokios tereikia, kad priimtum lemiamą sprendimą, kad nusipirktum naujus batus, kad akies kamputyje susidarytų ašara, kad stotum ant nugalėtojų pakylos. Kad ir kaip būtų banalu, kiekvienas suvokiame, kad gyvenimas yra graži akimirkų įvairovė, džiuginanti arba klampinanti mus.

Į akimirkos žavesį galima pažvelgti iš begalės perspektyvų. Viena vertus, tai tik šimtoji sekundės dalis, kurios reikšmės 99 proc. laiko net nesvarstome. Kita vertus, akimirka gali tęstis kiek tik nori laiko. Kalbu apie įsimylėjimo laikotarpį, vaikystę, studijas, vasarą, olimpines žaidynes.

Natūralu, kad pastaruoju metu dažniausiai mąstau apie mokyklą. Taip ir atėjo mintis, kad būtent bendrojo lavinimo įstaigose praleistas laikas dabar jau gali būti įvardytas kaip akimirka. Ir ką čia tereiškia sąvokos siaurumas, kai tokioje akimirkoje telpa meilė ( daug meilės), pergalės, ašaros, juokas (daug juoko ), draugystės, valgyklos lobiai, savęs ieškojimo sunkumai ir lengvumai, kelionės, meilė, meilė, juokas, meilė, juokas, juokas. Na ir mokslai.

Gražiausia apie akimirkas yra tai, kad vienu metu mes jas galime laikyti savo rankose ( nuotraukų, laiškų pavidalu ) , tačiau tuo pat metu jų niekada neturime. Dabarties laiko nėra. Geriausia tik ateityje.

Nuotraukos : Neringa Kristutytė.

Mur,
Gabrielė.

2013 m. birželio 4 d., antradienis

32. Vasaryyytė

Viskas, ko tau reikia, yra....
VASARYYYTĖ

Labas, šiandien vėl prisiminiau, kodėl taip nepastoviai  rašau čia. Vis dėlto, nusprendžiau, kad reikia užbaigti tą nepastovumą, juk vasarą rasiu daug laiko mėgiamai veiklai, tad ir įrašams atliks minutėlė ar dvi.

Prakalbus apie vasarą nesinori depresuoti ir liūdėti, tačiau šiais metais taip jau sutampa, kad baigiasi labai ilgas, gražus ir ypatingai įdomus gyvenimo etapas. Net ir draudžiant sau mąstyti apie tai, ko neteksiu, ką teks palikti, su kokiomis baimėmis teks susidurti, tenka pripažinti, kad mintys dienos pabaigoje nebūna optimistiškos.

Matau, kaip draugai ar sektinos asmenybės sudarinėja sąrašėlius, ką veiks/norėtų nuveikti vasarą. Man šiais metasi visiškai nesinori to daryti. Gal dėl to, kad daugiausia laiko skirsiu sau, gal dėl to, kad tupėsiu kampe ir linguodama lauksiu egzaminų rezultatų. Nesinori nieko prisižadėti, prisisvajoti. Tikiuosi, kad ir be plano vasaros burtai suveiks: susitvarkys senos bėdos, atsiras nuotaikingų veiklų ir pan.

Labiausiai noriu saulės, vėjo ir vandens, smėlio tarp pirštų ir minkštų knygos puslapių. Kuo mažiau baimių, kuo daugiau naujos patirties. ( ir šaaaaaampaaaaanooooo)

Linkiu kiekvienam neskubėti, bent dieną skirti sau ir nieko nieko nebijoti.

Mur mur,
Gabrielė.

2013 m. balandžio 21 d., sekmadienis

31. Ačiū

Viskas, ko tau reikia, yra...
AČIŪ

Labas, atšvenčiau šį savaitgalį savo paskutinį nioliktą gimtadienį. Tikriausiai ši proga buvo viena iš nedaugelio švenčių, kai dėl nieko nebuvau nuliūdusi, susiraukusi. Šiais metais gimtadienis ir apskritai gyvenimas klostosi geriau negu kada nors galėjau įsivaizduoti.

Žinoma, pagrindinė to priežastis yra žmonės, kasdien kenčiantys mano bjaurų charakterį bei nepaisant visų kvailų dalykų, kuriuos pasakau, vis tiek dar bent per sukąstus dantis bendraujantys.

Šis įrašas skirtas padėkoti tiek pasveikinusiems, tiek kasdien priverčiantiems šypsotis ir bent ką nuveikti.


  • Visų pirma, noriu padėkot mamytei ir tėveliui, kad sumąstė turėt vaikelį. Šaunu, kad gavosi visai ne kvaila mergytė ir su rankom, ir su kojom. Iš tikrųjų džiaugiuosi savo tėvais, nes tokių linksmų, rūpestingų ir jaunatviškų norėtų visi pažįstami.
  • Labai faini ir mano seneliai, nors ir tradicinių pažiūrų, vis tik, užauginę mane bei nuolat besirūpinantys.
  • Taip pat labai svarbu mano gyvenime yra mokykla. Tiek pradinė, tiek vidurinė, tiek gimnazija davė viską, ko tik galima norėti : pasitikėjimą savimi, žinias, gyvenimo pamokas, mokytojus - autoritetus, galimybę išreikšti save taip, kaip norisi. 
  • Draugams norisi padėkoti už tai, kad yra šalia net tada, kai vienintelis sakinys skambantis iš mano lūpų - jūs visi kvailiai...Smagiausia yra tai, kad būtent buvimas su draugais palieka ryškiausius prisiminimus, kurie pastoviai iškyla nuobodžią akimirką ir verčia nusišypsoti.
  • Ačiū galiu pasakyti ir mylimajam, nes tik jis, matęs mane įvairiose situacijose, sugeba rasti gražių žodžių, nes tik jis turi tokį didelį glėbį, kad galiu pasijaust saugi ir suprasta.
  • Dar labai norisi padėkoti ir tėvynei, nes Lietuvos istorija, gamta ir modernus tobulėjimo kelias šiandien, yra tai, dėl ko aš turiu gyvenime tikslų bei iššūkių.
O tikriausiai pati fainiausia ir verta pagarbos esu aš pati, juk išgyventi devyniolika metų turint tokį sudėtingą charakterį, audringą fantaziją, milžinišką ego bei draskančią į visas puses asmenybę, nėra jau taip lengva.

Dėkui už dėmesį,
Gabrielė.

2013 m. balandžio 2 d., antradienis

30. Aukso amžius

Viskas, ko tau reikia, yra...
AUKSO AMŽIUS

Sveiki. Neseniai matytas W. Allen'o filmas Midnight in Paris, įkvėpė šiam įrašui. Juostos veikėjas, rašytojas Gil'as, svajotojas, kuriam Paryžius gražiausias lietuje. Ir kalba jis ne apie šių dienų Prancūzijos sostinę, o apie trečiąjį XX a. dešimtmetį, kai Paryžių rinkosi Heminway'us, Fitzgerald'ai, kuomet bohema išgyveno  savo aukso amžių. Gil'ui tenka nuostabi proga atėjus vidurnakčiui stebuklingai grįžti į išsvajotus laikus, susipažinti su meno legendomis bei mergina, kuri vėliau jį nuvilioja į paskutinį XIX a. dešimtmetį - savo aukso amžių.

Būtent tada, pagrindinis veikėjas ir susiduria su neišvengiama gyvenimo tiesa, kad dabartis netenkina mūsų, nes ir pats gyvenimas niekada mūsų nepatenkins iki galo. Todėl nepasilieka nei su mergina, nei su literatūros autoritetais ir grįžta į dabartį.

Būtent toks filmo siužetas privertė susimąstyti, kas man yra aukso amžius, ką laikau kultūros, mokslo, ekonomikos klestėjimo laikotarpiu. Visada galvodama apie tokius klausimus, susiduriu su savo asmenybės skilimu į milijonus skeveldrų. Rodos, sutikčiau su W. Alleno herojumi ir rinkčiausi Paryžių tarpukariu, tačiau lygiai taip pat žavi kultūra puoselėta carinės Rusijos sostinėje, Sankt Peterburge. Įdomu būtų susipažinti su lietuviška inteligentija A. Smetonos valdymo metu, lygiai taip pat maga pavaikštinėti baroko perlu, vadinamame Vilniuje, susipažinti su to meto šviesuoliais.

Vis dėlto, tenka prisiminti, kad Paryžius tarpukariu, gražus buvo tik vakare, o dieną bohemos atstovai gydydavosi skaudančią galvą, carinės Rusijos priespauda engė ne vieną kraštą, tuo labiau, tuo laikotarpiu žmonėms teko verstis be antibiotikų. A. Smetonos valdymas kėlė Lietuvos kultūrą, tačiau naikino demokratijos pamatus, na, o barokiniame Vilniuje siautė maras ir žiaurūs kazokai.

Būtent ta mintis, kad dabartis ir yra mūsų aukso amžius, tačiau net nebūtina jos taip vadinti. Užtenka retkarčiais įvertinti tai, kad netenka iš skausmo rėkti dantisto kėdėje, nes yra nuskausminamųjų, kad bendrauti galime ne savaičių ar net mėnesių, bet sekundžių atstumu. Ir žinoma, privalome įvertinti praeitį, kurios dėka dabar rašome kompiuteriu, maistą šildomės mikrobangų krosnelėje, o vakare čiumpame elektroninę knygą ir skaitome Hemingway'ų...

O džiaugtis svarbiausia žmonėmis : tais, kurie kuria, moko, išranda, atranda, nebijo ir, kas gražiausia - myli.

Tai tiek,
Gabrielė.

2013 m. kovo 31 d., sekmadienis

29. Maistas

Viskas, ko tau reikia, yra....
MAISTAS

Labas. Nusprendžiau šia nuostabia tema tinklaraštį papildyti būtent Velykų dieną, kol ant stalo dar garuoja kepsniai, pyragai ir kitos mamų, močiučių ar pačių pagamintos gėrybės. Jaučiu, kad nesu vienintelė šiandien tapusi skrandžio auka ir dabar besigailinti keleto paskutinių kąsnių, tačiau šį kartą ne apie savigailą ir valią. Šį kartą - apie jo didenybę, visagalį maistą.

Visų pirma - gamyba. Niekada nemeluoju, kai sakau, jog maisto gamyba yra mano didžiausias pomėgis. Pjaustyti pomidorus, lydyti šokoladą ir net sutepti vaikinui sumuštinį aš sugebu su ypatinga šypsena veide. Nesvarbu ar verdu miežių košę ar dėlioju į skardą keksiukų "sijonėlius", visada galvoju apie žmones, kurie turės malonumą visa tai suvalgyti. Nors dažniausiai valgytoja būnu pati aš, vis dėlto gamybos procesas su miltuotu nosies galiuku ir bazilikais kvepiančia virtuve atneša džiaugsmo, kurį galima skleisti ir kitiems. Manau, kad pagrindinė maisto galia nėra suteikti žmogui energijos. Maistas turi magišką poveikį sukelti gražiausias emocijas jį gaminančiam bei valgančiam.

Nesiginčysiu dėl filosofijos ar valgome, kad gyventume ar gyvename, kad valgytume, nes kiekvieną kartą išgirdus ginčus apie valgymo įpročius mane nukrato šiurpas.Kaip galima nurodinėti žmogui, kad jis yra neteisus būdamas vegetaras, kai mėsos atsisakęs jis tampa laimingu. Nešneku apie nukrypimus, kai nustojama valgyti arba tris kartus per dieną kemšamas tortas ar greitasis maistas. Vis dėlto, kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas rinktis dienos racioną. Šiuo metu daugelis stengiasi maitintis sveikai ir tai pagirtina. Asmeniškai man maistas patinka nepriklausomai nuo to ar jis tariamai pripažintas sveiku ar ne. Svarbiausia jausti tai, ko tau reikia. Tad avinžirniai pietums vieną dieną yra toks pat geras pasirinkimas, kaip lazanija kitai dienai. Esmė, kaip tikriausiai visus mokė mama ar močiutė, yra saikas.

Tikiuosi, kad šiandien leidote sau pasilepinti. Ir nesvarbu ar tai buvo dešimt kiaušinių, ar vienas žalias salotos lapas, ar kas nors naujo jūsų racione. Maistas šiandien ir kitomis dienomis turi tą magišką galią jungti valgančiuosius, tad ir palinkėsiu ne piktai pagrūmoti, o linksmai nusišypsoti, kai tėtis ar kitas artimasis pačiups paskutinį nužiūrėtą sausainį !

Mano šios dienos atradimai - avižiniai sausainiai su džiovintomis spanguolėmis ir tobulas varškės pyragas sausainių pagrindu.
Tai tiek.
Gabrielė.

2013 m. kovo 10 d., sekmadienis

28. Požiūris

Viskas, ko tau reiki, yra...
POŽIŪRIS
(Perspėju, kad šis įrašas labai subjektyvus, persmelktas naivumu  ir tokią dieną paveiktas tam tikrų emocijų, tad nepretenduoja į profesionalų argumentuotos nuomonės išsakymą.)

Pasveikinkim vieni kitus, juk tai daryti šitaip lengva! Iškelti trispalvę, apsilankyti šventiniame koncerte, pasisveikinti su kaimynu, susilaikyti neparašius pikto komentaro internete, prisiminti, kuo nusipelnė Lietuvai Vytautas Didysis, įvertinti aukas, sudėtas kaip pamatus tėvynės laisvei ir pagalvoti apie savo elgesį, požiūrį kasdienybėje.

Kai supratau, kad nebūsiu viena iš tų, kuriems svarbiausia tik pilnos kišenės pinigų ir tikrai ne tokia, kurios mėgstamiausias posakis nesisuksi - negyvensi, pasirinkau būti žmogumi, kuris nori keistis pats padėti aplinkiniams. Tvirtai esu apsisprendusi siekti politinės karjeros ir neatbaido manęs nei purvas, nei intrigos, nei cinizmas, būdingi politikai. Galbūt jauna ir dar kvailai tikiu, kad vienas lauke karys ir gali nuoširdžiu darbu padėti ne tik artimiems, bet ir svetimiems, o svarbiausia Lietuvai. 

Valstybinės šventės yra mėgiamos populistų ir dažnai išnaudojamos purvasklaidai, man visada buvo kažkas ypatingo. Kiekviena patriotinė daina, o ypatingai valstybės himnas visada graudina ir jaudina. Dar ne taip seniai su pavydu stebėdavau Lietuvos gynėjus, Sąjūdžio aktyvistus, jaunimą, dalyvavusį Roko maršuose ir galvodavau, kodėl aš negalėjau būti ten, kodėl negalėjau savo rankomis ar žodžiais prisidėti prie to, kas dabar jau garbinga istorija. ( Čia mano mintis atspindi Š. Matulevičiaus blog'o įrašas http://sarunasmatulevicius.lt/2013/01/12/kaip-ir-as-sausio-13-aja-stovejau-prie-lauzu/ ).  Dabar jau nekyla tokių minčių. Dabar jau gyvenimo tikslas - kurti modernią Lietuvą darbais, o ne kalbomis.

Būtent kalbos mane vis dar erzina. Negaliu klausytis, kaip jaunas žmogus, paklaustas ar kadanors balsuos Seimo rinkimuose atsako, kad ne. Ir priežastis labai paprasta, esą Lietuva vistiek juo nepasirūpins, tad koks skirtumas. Kai išgirdau tokį požiūrį, mintyse iškart pasiūliau susimokėti už įgytą išsilavinimą, už visas kitas socialines paslaugas, kurias gavo iš tariamai skriaudžiančios valstybės. Esu tvirtai įsitikinusi, kad tokio požiūrio kaltininkais galima laikyti  ne tik tėvų, įpratusių naudotis visomis priemonėmis gauti naudos, bet  pilietinio lavinimo trūkumą mokykloje. Ne vienai klasei ši pamoka tampa klasės valandėle, nuobodžiu konstitucijos kalimu ar net istorijos pamokų moduliu.

Požiūris į pilietiškumą šiandien dvejopas. Jei esi pilietiškas - arba neturi ką veikti, nes sėdi tėvų kišenėje, arba tavo smegenys praplautos politinių partijų. Asmeniškai man, būti pilietiška reiškia gerbti save, gerbti aplinkinius ir gerbti valstybę, kuri vienija ir globoja. Deja, šiuo metu pagarbos labai trūksta. Tiek valstybiniams simboliams, tiek lietuvių kalbai, tiek vienas kitam. Atrodo greitai pamiršo žmonės, kaip stovėjo vienas šalia kito prie Seimo barikadų ar Baltijos kelyje. 

Kaip jau minėjau, valstybinė šventė tam ir skirta - apmąstyti, ar reikalavimai atitinka įdėtą darbą, ar žodžiai tolygūs veiksmams, ar kiekvienas poelgis vertas pagarbos. Kiekvienas mūsų esame Lietuvos garbė tik tuo atveju, jei Lietuva yra mūsų garbė.

Baisiai nemėgstu šio video, tačiau žodžiai pasakyti tada, yra gražiausia, ką galiu pasakyti ir šiandien -Lietuvai ir lietuviams. 

Sveikinu visus tuos, kurie už Lietuvą!
Gabrielė.

27. Kultūra

Viskas, ko tau reikia, yra... 
KULTŪRA

Labas : ) Mintyse visuomet rezgu planus kaip nuvykti į kokį tai koncertą ar spektaklį, tačiau svajonės niekaip nevirsta realybe. Mažeikiai, kad ir koks žavus būtų miestas, apsiriboja komercinių teatrų ir čigonų grupių pasirodymais, kurių nesmerkiu, tačiau dalyvauti juose nesiveržiu. Labiausiai pykdo situacijos, kai bilietus į nacionalinio dramos teatro spektaklį tenka grąžinti, o net ir nuėjus į kokybišką koncertą salėje tenka nekultūringai  sėdėti apsimuturiavus šalikais. 

Kadangi kultūros poreikis niekur nedingsta, reikia jį tenkinti kitais būdais. Jau minėjau aistrą skaitymui, tačiau to niekaip negana. Mada ir kinas užima ypatingą vietą mano gyvenime, tad šį sekmadienio įrašą ir skiriu šioms meno šakoms.
  • Pasigrožėkime Dolce & Gabbana rudens/žiemos kolekcija, kuri man, ypatingai šių dizainerių fanei ir mylėtojai, yra tikras himnas  mėgiamai mados krypčiai. Nors ir kaltinami tam tikra stagnacija, kūrėjai vėl pateikė moterišką, itališką ir žėrinčią kolekciją. Didžiausiais mano simpatijas pelno juodi nėriniai bei raudonos suknelės.
  • Filmas Anna Karenina, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Keira Knightley, sužavėjo mane vos pamačius pirmąsias ištraukas. Galbūt dėl kostiumų, galbūt dėl siužeto, galbūt dėl to, kad režisierius būtent tas, kuris dirbo ir su mano mėgiamiausiais filmais Atonement ir Pride and Prejudice. Levo Tolstojaus romano ekranizacija ne pirma ir ne paskutinė, tačiau žavi originalus pateikimas, garso takelis ir apgalvotos smulkios detalės. Rekomenduoju dar nemačiusiems - viename filme ir mada, ir muzika, ir literatūra, ir, žinoma, meilė! 

Šiandien mano kultūros atradimų šalimis buvo - style.com ir imdb.com.
Tai tiek,
Gabrielė.

2013 m. kovo 7 d., ketvirtadienis

26. Pavasaris

Viskas, ko tau reikia, yra...
PAVASARIS

Labas, ar džiovinate pelkėse permirkusius batus ar skubiai keičiate garderobą, vis tik jaučiate, kad pavasaris, tas magiškas metų laikas, jau griežia smagią melodiją galvoje.

Šiais metais mano pavasaris bus nuostabus. Begalybė namų darbų, papildomo mokymosi, įskaitų kartu su saule, žaliuojančiais medžiais ir šviesia nuotaika. Svarbiausia, kad tai bus laikas, kuomet užsibaigs pirmas ieškojimų kelio etapas ir prasidės greitkelis, kuriuo važiuoti teks jau savarankiškai.

Šis rytas toooks saulėtas ir maloniai nuteikiantis, kad dalinuosi keliomis, įkvepiančiomis pavasarišką nuotaiką, nuotraukomis, kurios turėtų padėti išstumti paskutinį sniegą tiek iš gatvių, tiek iš minčių.

weheartit.com
Ikiukas sėkmytės,
Gabrielė.

2013 m. kovo 4 d., pirmadienis

25.Prasimanymai

Viskas, ko tau reikia, yra...
PRASIMANYMAI

Labas, šį kartą tikrai uždelsiau su nauju įrašu ir gali būti, kad tai nebe pasikartos. Taip keistai tvarkau savo gyvenimą, kad tinklaraščiui noro ir idėjų randu tik tada, kai :

  • liko mažiau nei 100 dienų iki egzaminų
  • artėja kalbų įskaitos, kurioms reikia padoriai pasiruošti
  • ant stalo susikaupia milijonas knygų, skirtų pasiruošimui respublikinei istorijos olimpiadai
  • neįmanoma rasti valandos nueiti į organizacijos biurą ir produktyviai prisidėti
  •  reikia vykdyti kitus įsipareigojimus - organizacijoms, draugams, mokytojams, vaikinui
Ir vis dėlto, aš vėl čia. Kaip skelbia ir tinklaraščio pavadinimas - labai paprastai vėl pasineriu į tai, kas leidžia pailsinti protą, atsipalaiduoti ir pasilinksminti. 

Šiam kartui kelios akimirkos iš šimtadienio. Nepaprastą įspūdį ir jausmą paliko ši šventė, vien dėl savo prasmės. Visgi, aš nebūčiau aš, jei trumpai neaptarčiau matyto vaizdo. Taigi :
  • Labai labai džiaugiuosi gimnazijos vaikinais, nes visi pasirinko puikius kostiumus ir nuostabiai atrodė šalia merginų.
  • Šiais metais vyravo juodos spalvos suknelės, itin derėjusios prie šimtadienio temos mafija.
  • Labai mėgstu aukštakulnius, tad jų kaukšėjimas maloniai nuteikė. Dauguma panelių, net ir kasdien nesirenkančių tokio tipo batų, pasipuošė ir išradingai priderino batus.
  • Pastebėjau ir keletą nuotakos tipo panelių - šviesios suknelės, stipriai fiksuotos šukuosenos, ypatingai elegantiški bateliai.
  • Nors vyravo trumpos suknutės, keletas panelių pasirinko žemę šluojančias sukneles. Tiesa, teko pastebėti ir prioritetą kelnėms skyrusių merginų.
  • Ryškus makiažas bei minėtos stipriai fiksuotos šukuosenos paįvairino, gana gedulingą spalvų gamą, tačiau žavesio nepridėjo.
  • Kalbant bendrai, tikėjausi įdomesnio vaizdo, tačiau konservatyvios juodos suknelės ir klasikiniai vaikų kostiumai - klasika, kuriai atsispirti sunkiai sekasi.
Pridedu ir porą nuotraukų, kad laukdami sekančio įrašo pasigrožėtumėte.

Ikiukas sėkmytės,
Gabrielė.